Jeruzalėje kuriamas Šventosios Žemės muziejus

Jeruzalėje nuo dvidešimtojo amžiaus pradžios veikiantis Pranciškonų Biblijos studijos muziejus perorganizuojamas į didesnį Šventosios Žemės muziejų, kurį sudarys trys dalys – archeologijos, multimedijų ir istorijos. Archeologinė muziejaus dalis skirta pastaraisiais dešimtmečiai vykusių krikščionims priklausančių objektų archeologinių tyrimų rezultatams. Multimedijų dalyje muziejaus lankytojas galės susipažinti su kompiuterinės grafikos būdu sukurtomis šventųjų vietų rekonstrukcijomis. Istorinė dalis pasakos krikščionių bendruomenių, visų pirmą Šventosios Žemės katalikų istoriją. Dvi pirmosios dalys bus įkurtos Pranciškonų Biblijos studijos patalpose Rytų Jeruzalėje. Istorinė dalis bus įkurta Švenčiausiojo Išganytojo vienuolyne Vakarų Jeruzalėje, tad tikimasi, kad ji sulauks ir vietinės visuomenės, kurios daugumą sudaro žydų tautybės žmonės, dėmesio. Viso muziejaus vadovu paskirtas Pranciškonų Biblijos studijos dėstytojas t. Eugenio Alliata OFM.

Šventoji Žemė labai svarbi žydams, krikščionims ir musulmonams. Nors istorijos tėkmėje krikščionys tarpusavy susiskaldė, o miestas daug kartų keitė šeimininkus, viso pasaulio krikščionys, panašiai kaip judaizmo ir islamo išpažinėjai, į Palestiną žiūri kaip į Šventąją Žemę, o į Jeruzalę kaip į savo šventąjį miestą.

Šiandien Šventosios Žemės katalikai priklauso Jeruzalės Lotynų patriarchatui, savo jurisdikcija apimančiam ne tik dabartinį Izraelį ir Palestinos valstybę, bet taip pat Jordaniją ir Kiprą. Patriarchato istorija siekia vienuoliktąjį amžių. Jis buvo skurtas po to kai musulmonų užimtą Jeruzalės miestą atkovojo iš Europos atvykę riteriai ir piligrimai, vadinamųjų Kryžiaus žygių dalyviai. Žlugus Palestinos krikščioniškai valstybei, Lotynų patriarcho titulas išliko, tačiau jis būdavo suteikiamas Jeruzalės mieste negyvenantiems vyskupams. Tik devynioliktojo amžiaus antroje pusėje popiežius Pijus IX atkūrė patriarchatą kaip normaliai veikiančią vyskupiją.

Greta Patriarchato, Šventojoje Žemėje nuo seno veikia kita katalikų bažnytinė struktūra – Pranciškonų kustodija. Jos istorija siekia 1217 m. kai į Palestiną kaip piligrimas buvo nukeliavęs pats šv. Pranciškus. Jo pavyzdžiu į Palestiną keliavo ir kiti ką tik susikūrusio pranciškonų ordino nariai. Kai Palestinos krikščionių valstybę užėmė musulmonai, iš pradžių krikščionybė buvo uždrausta. Vėliau, tarpininkaujant Neapolio karaliui, pavyko susitarti su sultonu, kad krikščionys galėtų lankyti šventąsias vietas, o popiežius Klemensas VI 1342 m. pranciškonus paskyrė šventųjų vietų globėjais. Šitaip gimė iki mūsų dienų veikianti Pranciškonų Šventosios Žemės kustodija, kurios žinioje yra kelios dešimtys šventovių, pastatytų svarbiausiose išganymo istorijos vietose. Kai kurias, kaip Betliejaus Gimimo bazilika ar Jeruzalės Šventojo Kapo bazilika, pranciškonai globoja kartu su ortodoksais ir armėnais. Kitas šventoves globoja patys pranciškonai.

Šventosios Žemės kustodijos pranciškonų žinioje buvo lig šiol veikęs Jeruzalės Pranciškų Biblijos studijos muziejus. Pranciškonai tvarkys ir kuriamą naują Šventosios Žemės muziejų. (Vatikano radijas)