Popiežiaus bendroji audiencija. Šventė tai Dievo išradimas

Trečiadienio rytą Vatikano Pauliaus VI salėje vyko popiežiaus Pranciškaus bendroji audiencija. Tęsdamas katechezių ciklą apie šeimą, šį kartą audiencijoje dalyvavusiems maldininkams popiežius kalbėjo apie šventę šeimoje. Pranciškus sakė, kad šio trečiadienio ir ateinančių savaičių trečiadienių bendrosiose audiencijose bus kalbama apie šventę, darbą ir maldą, kurių ritmu šeimos gyvena.

Šiandien kalbėsime apie šventę. Iš karto pabrėžiame, - sakė Pranciškus, - kad šventė tai Dievo išradimas. Prisiminkime Pradžios knygos pasakojimą apie pasaulio sukūrimą: „Kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, jis ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs.  Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi nuo visų kūrimo darbų“ (Pr 2,2-3). Pats Dievas mus moko surasti laiko, kuriuo galėtume kontempliuoti savo darbo vaisius ir džiugtis tuo kas gerai padaryta. Darbas šiuo atveju suvokiamas ne vien kaip amatas ar profesija, bet kaip kiekvienas veiksmas, kuriuo mes, vyrai ir moterys, galime būti Dievo Kūrėjo bendradarbiai.

Tad ir šventė tai ne tinginiavimas patogiai įsitaisius fotelyje ir ne svaiginimasis paikomis pramogomis... Ne. Šventė tai meilės ir dėkingumo kupinas žvilgsnis į gerai atliktą darbą. Tai metas kai žiūrime į savo vaikus, į augančius anūkus ir galvojame: kaip gražu! Tai metas, kai žvelgiame į savo namus, į mus lankančius draugus, į mus supančią bendruomenę ir galvojame: kaip gera! Dievas taip darė sukūręs pasaulį. Ir dabar jis taip daro, nes Dievas visada kuria, taip pat ir šią akimirką!

Kartais šventės sulaukiame sunkiomis ir skausmingomis aplinkybėmis. Tačiau ir tokiais atvejais prašykime Dievą, kad šventės jausmas neišnyktų. Jūs, mamos ir tėčiai, - kalbėjo popiežius, - tai puikiai suprantate: kiek kartų iš meilės jūs sutinkate kęsti sunkumus tam, kad  jūsų vaikai galėtų džiaugtis gyvenimu. Popiežius paminėjo šventės akimirkas darbo aplinkoje, kai sąžiningai atklikdami savo pareigas, sugebame įterpti ir šventės elementų. Jei ir darbe neužmirštame gimtadienių, vestuvių, vaiko gimimo, jei paminime bendradarbių išleistuves ar sutiktuves, tokios progos tampa šeimyniškumo momentais gamybinės mašinos mechanizmuose ir tai visiems išeina į gera.

Tačiau tikroji šventė reikalauja nutraukti darbą. Tai šventas laikas, primenantis kiekvienam vyrui ir moteriai, kad jie yra sukurti pagal Dievo paveikslą. Dievas yra ne darbo vergas, bet Viešpats, dėl to ir mes turime būti ne savo darbo vergai, bet šeimininkai. Toks yra Dievo įsakymas ir jis skirtas visiems be jokių išimčių. O vis dėlto, žinome, kad dabartiniame pasaulyje yra milijonai vyrų ir moterų, taip pat ir vaikų, verčiamų vergiškai dirbti. Tai nesuderinama nei su Dievo valia, nei su žmogaus orumu!

Besaikis ekonominės naudos siekimas kelia grėsmę žmogaus gyvenimo ritmui. Poilsio metas, ypač sekmadienis, mums duotas tam, kad galėtume džiaugtis tuo ko neįmanoma nei pagaminti, nei suvartoti, nei nusipirkti, nei parduoti. Tačiau pelno ir vartojimo ideologija norėtų praryti ir šventę. Ir šventė paverčiama verslu, proga užsidirbti pinigų ar juos išleisti. Argi dėl to mes dirbame? Godus vartojimas, kuris tuo pačiu reiškia ir eikvojimą, tai bjaurus virusas, kuris mus verčiau jaustis dar labiau pavargusiais. Jis kenkia darbui ir gyvenimui. Nesaikingas šventimas neapsieina be aukų, dažniausiai tarp jaunimo.

Galiausiai Pranciškus iškėlė ir svarbiausią šventės momentą: Šventės laikas yra šventas, nes jame gyvena Dievas. Sekmadienio Eucharistija suteikia Jėzaus Kristaus malonės pilnatvę – jo artumą, meilę ir auką, joje jis mus suburia į bendruomenę ir būna su mumis. Šitaip viskam suteikiama prasmės pilnatvė: darbui, šeimai, kiekvienos dienos džiaugsmams ir vargams, taip pat kančiai ir mirčiai. Kristaus malonė viską perkeičia, atmaino.

Šeima yra apdovanota nepaprastu sugebėjimu suprasti, nukreipti derama linkme ir palaikyti autentišką šventės meto, ypač sekmadienio, vertingumą. Neveltui geriausiai nusisekusios yra tos šventės, kuriose dalyvauja visa šeimai. Patį šeimos gyvenimą, jei į jį žiūrime tikėjimo akimis, suvokiame kaip verčiausią visų pastangų ir vargo. Jis yra paprastumo šedevras, ne dirbtinis, ne apsimestinis, bet tikras gyvenimas. Jį turėdamas mintyje Dievas, sukūręs vyrą ir moterį, pasakė, kad tai „labai gera“. Tad šventė yra brangi dovana, Dievo duota žmonijai. Nesugadinkime jos! (Vatikano radijas)