Artėjant Žolinės iškilmei: Indijoje išprievartautos vienuolės mąstymas

Netrukus sukaks dar vienos metinės nuo pogromo prieš krikščionis Indijos Orisos valstijoje, kainavusio dešimtis gyvybių, dešimtis tūkstančių žmonių pavertusio pabėgėliais, daugybę jų sužalojusio, sunaikinusio dažnai ir taip menką šeimų turtą.

Visa tai prasidėjo 2008 metų rugpjūčio 24 dieną, kai įtūžusios ir fundamentalistų skatinamos induistų minios be atodairos puolė krikščionių bendruomenes, šeimas, bažnyčias, centrus, keršydamos už radikalumu pasižymėjusio 82 metų amžiaus induisto mokytojo Laxamananda Saraswati ir kelių su juo buvusių žmonių nužudymą rugpjūčio 23 dieną. Kairios pakraipos teroristinė maoistų organizacija prisiėmė atsakomybę už jo nužudymą, vėliau tai buvo patvirtinta, tačiau induistų radikalai tuo atsisakė patikėti. Pasak jų, nužudymo autoriai ar bent užsakovai buvo krikščionys, kurie konfliktavo su nužudytuoju, dėl jo karšto priešinimosi krikščionių misijoms.

Šio masinio ir aklo keršto viena iš aukų tapo vienuolė Meena Barwa, kuri buvo sumušta ir išprievartauta. Kartu buvo smarkiai sumuštas tame pat sielovadiniame Divyajyoti centre dirbęs kunigas Thomas Chellan. Žinių agentūra „Asianews“ yra paskelbusi jų abiejų išsamius pasakojimus apie iš minios patirtą smurtą ir policijos neveikimą.

Keliasdešimties žmonių minia pačiupo vienuolę, žadėjo jai kirviu nukirsti galvą, daužė nugarą lazdomis, keliese nusitempę į šoną išprievartavo, vėliau tvirtino, jog reikėtų, kartu su kunigu, padegti gyvus, kai kas jau pradėjo ieškoti senų padangų šiam tikslui, bet persigalvojo ir pusnuogius pusę kilometro varė gatve, vis keikdami ir daužydami. Buvo policininkų, kurie tai matė, bet nenorėjo ar bijojo kištis. Visa tai truko valandų valandas, kol galų gale policininkai ryžosi kažką padaryti: užregistravo įvykį, įsodino į autobusą ir išsiuntė į didelį miestą. Reikėjo daug pastangų, kad teisėsauga pradėtų veikti: tik 2014-aisiais buvo paskelbti nuosprendžiai trims smurtautojams, kiti buvo išteisinti.

Rugpjūčio 11 dieną „Asianews“, artėjant Žolinėi, Marijos Ėmimo į Dangų iškilmei, paskelbė trumpą sesers Meena Barwa, Marijos tarnaičių kongregacijos narės, apmąstymą.

Dievo meilės garantas, sustiprintas Dievo Motinos kryžiaus papėdėje, mane palaikė mano asmeninėje kančioje. Per Mariją mes, moterys, buvome apdovanotos drąsa ir atkaklumu, jautrumu ir atjauta, intuicija ir aukojimusi, rašo vienuolė.

Mano širdyje, tęsia ji, yra Tėvo meilės anspaudas ir niekas negalėjo atskirti manęs nuo šios meilės. Buvau sutraiškyta blogio, kuris man buvo skirtas, tačiau įsitvėriau į tiesą, gėrį, savo asmens orumą ir savo pašaukimą. Jei, viena vertus, nesuprantu, kodėl buvo leista, kad man visa tai įvyktų, žinau, kad buvau išprievartauta todėl, kad buvau sesuo vienuolė, Kristaus sutuoktinė.

Per ilgus tamsos ir vienatvės laikotarpius, po mano traumos, Marija kryžiaus papėdėje buvo mano gijimo ir ramybės šaltinis. Pamaldžiai mąstydama apie Marijos kančią, mąsčiau apie labiausiai sužeistą ir beginklę Motiną. Ji buvo motina nusikaltėlio, išrengto ir paniekinto, pažeminto ir niekinamo vyro, brutalios jėgos ir nežmogiško žiaurumo aukos. Ir vis tik Marijos tikėjimas Dievo meile liko tvirtu ir ištikimu. Marijos kančia buvo mano gydančios ramybės ir mano drąsos pradžia.

Priklausau Marijos tarnaičių kongregacijai. Marijos gyvenimas buvo tarnauti Dievui. Ji pasiūlė savo gyvenimą kaip dovaną Dievui ir žmonijai. Ėmimo į Dangų iškilmės metu su malone ir aš sakau: „Esu Viešpaties ir Marijos tarnaitė“.

Esu pašvęsta sesuo, Kristaus sutuoktinė, tai dieviškoji motinystė, kuri atvedė iki čia. Marija yra meilės, gėrio, tiesos, Dievo pergalės simbolis. Tikėdama Tuo, kuris mane myli, Marija man parodė būdą, kaip atrasti laimę.

Ši Dangun Ėmimo iškilmė yra didelė šventė man, asmeniškai, mūsų kongregacijai ir visoms visatos moterims. Marijos paėmimas Dangun kreipia mūsų žvilgsnį į rojų. Žinome, kad blogis egzistuoja, bet vis tik toliau einame link ateities su viltimi ir pasitikėjimu. Krikščionybė yra vilties religija; per Mariją esame vilties nešėjos. (Vatikano radijas)