Lietuvos spaudos apžvalga (rugpjūčio 8)

Šią savaitę Lietuvos žiniasklaidoje - dėmesys Pašvęstojo gyvenimo metų ir bažnytinio paveldo aktualijoms, savanorystei. Pašvęstojo gyvenimo metų kontekste interneto dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia vienuolijų tikrovės pristatymą. Publikuojamas kiek anksčiau žurnale „Artuma“ pasirodęs publicisto Antano Gailiaus straipsnis apie „Neregimąją kariuomenę“. „Ši kariuomenė buvo viena tų jėgų, kurios ištikimai laikė pagrindinius Bažnyčios bastionus, bet jos istorija dar neparašyta“, – sako autorius, atsigręždamas į Lietuvos moterų vienuolijas. Kaip jos jaučiasi radikaliai keičiantis socialinei tikrovei? Šios mintys veda giliau į sparčiai bręstantį Bažnyčios, kaip vyriškos hierarchijos vadovaujamos institucijos, permąstymą. Moterys – pasišventusios ar ne – tiesiogiai mažai dalyvauja sprendimų priėmime, tačiau, paradoksaliai, nuolat atsiduria pačiame tiek Bažnyčios, tiek visuomenės gyvenimo sūkuryje.

Laikraštyje „Lietuvos žinios“ – straipsnis „Lacrima: esminiai dalykai nepapasakojami“ apie Kristaus Karaliaus diakonių kongregacijos sesers Marijos Katiliūtės kūrybą. Iš pradžių ji buvo anonimas, apie 1983-iuosius pasirinko slapyvardį Lacrima. Sovietmečiu Lietuvoje ir užsienyje, išeivijoje, sklidę jos religiniai sonetai buvo priskiriami literatūros grandui Vincui Mykolaičiui-Putinui. Neseniai „Katalikų pasaulio leidiniai“ išleido naują Lacrimos poezijos knygą „Mergelės žiedas“. „Apie Mariją kalbėti niekada nebus gana“ – dėstydama, kodėl atsirado toks leidinys, autorė pirmiausia cituoja šventąjį Bernardą. Be to, rašyti poetinius rožinio, visų keturių jo dalių slėpinių, mąstymus skatino Lacrimą gerai pažinojęs vyskupas Juozas Tunaitis: „Jei galėtum, būtų labai gerai turėti visą rožinį vieno autoriaus.“  „Dėl sunkumų, kurių netrūko gyvenimo kelyje, ir liūdna, ir ne – kaip tik džiaugiuosi, koks Dievas geras“, - sako poetė. Leidžia pamatyti, suvokti daugybę dalykų – kad ir vėliau. „Jaunystėje daug kas atrodo rožėmis klota, tačiau visos rožės dygliuotos“, - teigia Lacrima.

Dienraštis „15min.lt“ tęsia savanorystės temą. Šv. Kryžiaus namų socialinio centro vadovė Danguolė Sinkevičiūtė dalijasi patirtimi ir įžvalgomis apie savanorystę.  Pasak jos, ne kiekvienas savanoris gali dirbti su vargo prispaustais žmonėmis. Tai – giliau į gyvenimą žiūrintys, nebijantys vargstančio žmogaus, paviršutiniškais dalykais nepasitenkinantys asmenys. Tačiau tokio lygio pasiaukojimo iš kiekvieno savanorio ir nėra tikimasi – socialiniame centre veiklos atsirastų beveik kiekvienam norinčiam. Šv. Kryžiaus namai yra Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolijos įkurtas socialinis centras, veikiantis daugiau nei 12 metų. Per metus čia sulaukiama iki 40 savanorių: nuo studentų iki senjorų. O vyriausiajai savanorei – virš 80 metų.

Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija atkreipia dėmesį, kad Šv. Antano garbei tapytų freskų restauracijai reikalinga skubi pagalba. Didžiausias Lietuvoje šv. Antano gyvenimą vaizduojančių freskų ciklas aptiktas Vilniaus Pranciškonų bažnyčioje. Tai XVIII amžiaus Pranciškaus Nemirovskio ir nežinomo unitų dvasininko 172 freskų kūriniai kuriems reikalinga skubi restauratorių pagalba. Pranciškonų ordinas kartu su Pranciškonų kultūros centru organizuoja labdaros koncertų ciklą „Freskos“. Surinktos lėšos bus skirtos restauruoti unikalias XVIII amžiaus freskas Vilniaus Pranciškonų Bažnyčioje.

Dalia Žemaitytė