2015-08-08 11:22:00

Devynioliktasis eilinis sekmadienis


Žydai ėmė murmėti, kad Jėzus pasakęs: „Aš duona, nužengusi iš dangaus“. Jie sakė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: 'Aš esu nužengęs iš dangaus'?“ Jėzus jiems atsakė: „Liaukitės tarpusavyje murmėję! Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo. Kas išgirdo  iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą. Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ (Jn 6,41-52)

KARTU SU DIEVU

„Niekas neateis pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatrauks,“- tvirtina nepatenkintiems žydams Kristus. Krikščionimis irgi tampama ne dėl kryžiaus karų ar dėl to, kad į pagonišką šalį atkeliavo labai gabūs pamokslininkai. Į tikėjimą ateinama todėl, kad žmogų patraukia Dievo galybė. Kiekvienas mūsų galėtų su visišku įsitikinimu patvirtinti: mes esame krikščionys, nes mus patraukė Dievas, kuris yra geras, kaip duona, nusižeminęs, tarsi duona, Jis yra neišsemiama energija, maitinanti visa, kas gyva. Jis atiduoda save ir pranyksta, tuo pačiu nurodydamas, kad ir Jo vaikai elgtųsi taip pat, taptų duona visiems, sutiktiems gyvenimo kelyje.

Šio sekmadienio Evangelijoje svarbiausias sutinkamas žodis yra „valgyti“. Jis labai paprastas, savotiškai išreiškiantis visą gyvenimą. Juo galima nusakyti daugybę dalykų, tačiau visų pirma tai esminis klausimas – gyventi ar mirti. Nesimaitindamas žmogus miršta. Visa tai galioja ir mūsų santykiams su Dievu. Visas mūsų gyvenimas, didžiausia laikų paslaptis, vedanti į amžinybę, yra gyventi Dievu. Tai reiškia ne vien tik pastangas tapti geresniais, bet daug daugiau: turėti Dievą savyje, Dievą, perkeičiantį mūsų širdį, sielą taip, kad mes taptume Juo. Dar šventasis popiežius Leonas Didysis yra sakęs, kad dalyvavimas Kristaus Kūne ir Kraujyje yra ne kas kita, kaip siekis persikeisti į Tą, kurį priimame.

Dievas manyje… Tai nepaprasta žinia. Mano širdis priima Jį, Jis pasiima mano širdį ir mes tampame su Juo viena. Taip žmoguje vykdoma pasaulio istorija: į žemę atkeliauja dangus, Dievas ateina į žmogų, begalybė telpa mažame gyvenime. Iš tiesų tai, apie ką kalba Viešpats, yra daugiau, negu nuodėmių atleidimas: Dievas atiduoda save patį.

Tačiau Kristaus Kūno ir Kraujo priėmimas neapsiriboja vien tik Mišių apeigomis. Kristaus Kūnas yra ne vien tik ant altoriaus, Jo Dvasios yra pilna žemė. Dievas prisiėmė žmogiškąją prigimtį, todėl visa žmonija yra Dievo kūnas. Mes neveltui Bažnyčią vadiname taip pat ir mistiniu Kristaus Kūnu. Išganytojas save sulygina su menkiausiais ir vargingiausiais, su kiekvienu žmogumi, sakydamas: „Ką padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, man padarėte“. Valgyti šią duoną reiškia: maitintis Kristumi ir Jo Evangelija, kuri atskleidžia žmogui begalinės meilės horizontus.

Todėl verta klausti savęs: ar mes tikrai maitinamės ta tyra, Viešpaties duona, ar mūsų širdies ir proto maistas yra tai, kas yra tikrai kilnu, gražu ir dvasinga? Ko gero, reiktų pripažinti, kad iš pasaulio neretai pasisemiame nemažai paviršutiniškumo, egoizmo, nepakantumo, beprasmybės… Gal todėl nemaža tikinčiųjų, nustoję ieškoti Dievo artumos, tampa pasaulio menkumo skelbėjais.

Jei maitinamės Evangelija, Evangelija suformuoja mūsų mintis, jausmus, išmoko mylėti iš visos širdies, taip, kaip mus myli Dievas. Tada mes tampame Tuo, kuris gyvena mumyse.

Be abejo, suprantame, kad mes dar nesame ir šioje žemėje nebūsime Kristumi, tačiau mes turime tą nepaprastą galimybę. Žinome, kad mūsų pastangoms tikriausiai nepakaks viso gyvenimo, tačiau taip pat žinome, kad Išganytojas mums tai yra pažadėjęs. Mes tikime tuo ir gaiviname savyje viltį, kad būsime viena su Viešpačiu.

(Mons. Adolfas Grušas)








All the contents on this site are copyrighted ©.