Popiežius sekmadienio vidudienį: Jėzus – dovana ir jos davėjas

Sekmadienio vidudienį popiežius Pranciškus kalbėjo „Viešpaties Angelo“ maldą kartu su keliais tūkstančiais į Šv. Petro aikštę susirinkusių tikinčiųjų. Šia proga jiems sakytoje kalboje, kaip įprasta, popiežius komentavo sekmadienio Evangeliją.

Šį sekmadienį toliau skaitomas Jono Evangelijos šeštasis skyrius. Po duonos padauginimo žmonės ėmė ieškoti Jėzaus ir galiausiai jį surado prie Kafarnaumo. Jėzus supranta kodėl žmonės su tokiu entuziazmu jį seka ir aiškiai jiems tai pasako: „Jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties“ (Jn 6,26). Iš tiesų tie žmonės eina paskui jį dėl duonos, kurią dieną anksčiau jis padaugino ir numalšino jų alkį. Jie nesuprato, kad ta duona, skirta daugeliui, yra Jėzaus meilės išraiška. Jiems buvo svarbiau duona, o ne jos duodantysis. Matydamas tokį dvasinį aklumą, Jėzus sako, jog reikia žiūrėti ne vien į gautą dovaną, bet giliau, reikia atrasti, pažinti ir tą, kuris jiems duoda duonos. Duonoje, jos dovanojime, žmonės gali surasti tą, kuris jiems dovanoja duoną, tai yra Dievą. Jis juos ragina matyti platesnį akiratį, rūpintis ne tik kasdieniniais poreikiais pavalgyti, apsirengti, norėti, kad sektųsi, siekti karjeros. Jėzus kalba apie kitokią duoną, negendančią. Kviečia jos siekti ir ją priimti. Jis ragina: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus“ (27). Tai yra, ragina siekti išganymo, susitikimo su Dievu.

Šiais žodžiais Jėzus mums nori pasakyti, kad greta kūno alkio, žmogus savyje jaučia ir kitą alkį – visi tą alkį jaučiame – didesnį alkį, kurio negali numalšinti paprastas maistas. Tai gyvybės alkis, amžinybės alkis, kurį tik Jėzus gali numalšinti, nes jis yra „gyvybės duona“ (35). Jėzus nepanaikina būtinumo rūpintis kasdienine duona, siekti to kas kasdieninį gyvenimą padaro geresnį, pažangesnį. Jėzus primena, kad tikroji mūsų žemiškojo gyvenimo prasmė paaiškės pabaigoje, amžinybėje, kai susitiksime su Juo, kuris yra dovana ir dovanos davėjas. Jis mums taip pat primena, kad žmogiškasis gyvenimas su jo skausmais ir džiaugsmais turi būti gyvenamas neiškleidžiant iš akių amžinybės akiračio – galutinio susitikimo su Juo. Tas susitikimas turi šviesti visoms mūsų gyvenimo dienoms. Jei galvojame apie tą didįjį susitikimą, apie tą didžiąją dovaną, tuomet mažąsias kasdieninio gyvenimo dovanas, taip pat ir kančią bei rūpesčius matome to galutinio susitikimo vilties šviesoje.  

„Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (35). Tai nuoroda į Eucharistiją – didžiausią dovaną, kuri pasotina sielą ir kūną. Susitikimas su Jėzumi - „gyvybės duona“ – ir jo priėmimas, suteikia prasmę ir viltį mūsų dažnai vingiuotam kasdienio gyvenimo keliui. Priimdami šią „gyvybė duoną“ mes gauna ir užduotį gyvenime padėti savo broliams; padėti numalšint juos kamuojantį dvasinį ir materialinį alkį bei skelbti visiems Evangeliją. Jei liudysime brolybę ir būsime solidarūs su kitais žmonėmis, mumyse bus rengimas Kristus ir jo meilės žmonėms.

Švenčiausioji Mergelė tepadeda mums ieškoti jos Sūnaus Jėzaus ir juo sekti. Jis yra negendanti gyvybės duona, kuria sotinamės amžinajam gyvenimui.

(Vatikano radijas)