Visuotiniai atlaidai piligrimams, keliaujantiems šv. Ignaco keliu

Popiežius Pranciškus suteikė galimybę pelnyti visuotinius atlaidus maldininkams, kurie keliaus šv. Ignaco piligrimų keliu, vedančiu iš Lojolos į Manrėzą. Popiežiaus nurodymu, Apaštališkoji penitenciarija atlaidų dekretą paskelbė šį penktadienį Bažnyčios švęsto Ignaco Lojolos liturginio minėjimo proga.

Šv. Ignaco piligrimų kelias prasideda Lojoloje, Baskų krašte, kur šv. Ignacas gimė. Jis veda tuo pačiu maršrutu, kuriuo 1522 m. keliavo šv. Ignacas. Kelias iš Bakų krašto, per Navarą, Rjochą, Aragoną, veda į Kataloniją ir baigiasi Manrėzoje, kur apsistojęs šv. Ignacas subrandino savo pasiryžimą tarnauti didesnei Dievo garbei. Viso kelio ilgis – beveik 700 kilometrų, suskirstytų į 27 atkarpas.

Šv. Ignaco piligrimų kelio tradicija susiformavo jau septynioliktajame amžiuje. Jos atsiradimą paskatino  didžiojo  misionieriaus, Azijos apaštalo, šv. Ignaco bendražygio šv. Pranciškaus Ksavero kanonizacija. Kurį laiką buvusi labai populiari, vėliau tradicija eiti šv. Ignaco keliu beveik išnyko. Prieš porą dešimtmečių ją pradėjo gaivinti Ispanijos jėzuitai, o 2012 m. buvo naujai sudaryta 27 atkarpų piligrimystės programa. Nuo šiemetinės šv. Ignaco šventės dienos Ispanijoje švenčiami pirmieji šv. Ignaco kelio jubiliejaus metai. Jie bus pakartoti nuo 2021 m. liepos 31-osios iki 2022 m. liepos 31-sosios, kai bus minimos šv. Ignaco ėjimo šiuo keliu penkišimtosios metinės.

Krikščionis keliaudamas nenori būti dėmesio centre; krikščionio kelionė tai išėjimas iš savęs, iš meilės sau pačiam, kad visko centre būtų Jėzus, - sakoma popiežiaus Pranciškaus nurodymu skelbiame Apaštališkosios penitenciarijos atlaidų dekrete. Ši kelionė nelengva, nes esame nusidėjėliai. Būna juodų dienų, būna pralaimėjimų ir nuopuolių, tačiau nereikia jų bijoti. Mums turi kelti baimę ne pats faktas, kad parpuolame, bet gulėjimas papuolus. Po kiekvieno nuopuolio, turime tuoj pat keltis ir drąsiai žengti pirmyn, pasitikėdami Viešpačiu. Su Jėzumi mes viską galime.

Dekrete taip pat kalbama apie šv. Ignacui labai būdingą „keliautojo nerimą“, kuris turėtų būti ir kiekvieno krikščionio kelionės bruožas. Ignaco nerimo priežastis yra suvokimas, kad horizontas, kuriame vyksta jo kelionė ir kartu jo kelionės tikslas yra Dievo garbė. Kas eina Dievo ieškojimo keliu, to širdis nenurimsta, nesitenkina tuo kas pasiekta. Tai iš tiesų gražus ir šventas nerimas, - sako Pranciškus. Paminėtas ir šv. Ignacui būdingas nusiteikimas leidžiantis į kelionę – didžiadvasiškumas. Didžiadvasis žmogus siekia didžių dalykų, tačiau kartu jis vertina mažmožius, iš kurių susideda mūsų kasdienybė. Būti didžiadvasiam, tai sekti Jėzumi, stengtis, kad mūsų širdis būtų panaši į jo širdį; klausti: „Ar tikrai Kristus svarbiausias mano gyvenime?“. Į piligrimystę eina silpni žmonės, nusidėjėliai, tačiau jie yra įkvėpti troškimo leisti, kad Kristus jiems vadovautų, - sako popiežius, suteikdamas galimybę šv. Ignaco keliu einantiems piligrimams pelnyti visuotinius atlaidus. (Vatikano radijas)