Laudato si VI (Būk pagarbintas). Pranciškaus enciklikos šeštoji dalis

Enciklikos Laudato si turinys dėstomas šešiuose skyriuose. Baigiamajame, šeštajame, skyriuje „Ekologinis švietimas ir dvasingumas“ kviečiama į ekologinio atsivertimo šerdį. Kultūrinės krizės šaknys veikia giliai. Pakeisti papročius ir elgseną nelengva. Pagrindiniai iššūkiai yra švietimas ir ugdymas: „Kaita neįmanoma be motyvacijos ir švietimo proceso“ (15), turinčio įtraukti visus švietimo sektorius, pirmiausia „mokyklą, šeimą, komunikacijos priemones, katechezę ir kt.“ (213). Pradėti reikia nuo „kitokio gyvenimo stiliaus“ (203–208), atveriančio galimybę „sveikai spausti tuos, kurių rankose politinė, ekonominė ir socialinė galia“ (206). Būtent taip vartotojų pasirinkimai „keičia įmonių elgesį, verčia jas atsižvelgti į poveikį gamtai ir gamybos būdus“ (206).

Popiežius primena tai, ką jau yra sakęs Evangelii gaudium, būtent, kad „laisvas ir sąmoningas gyvenimas nuosaikumu išlaisvina“ (223), panašiai kaip ir „laimė reiškia mokėjimą tramdyti kai kuriuos poreikius, kurie tik mažina buvimą atviram daugybei galimybių, mums siūlomų gyvenimo“ (223). Šitaip įmanoma „iš naujo suvokti, kad mums vieniems kitų reikia, kad esame išvien atsakingi už kitus ir už pasaulį ir kad verta būti geram ir padoriam“ (229).

Šiame kelyje mus lydi šventieji. Daug kartų cituojamas šv. Pranciškus yra „ryškiausias rūpinimosi silpnaisiais ir džiugaus bei autentiško gyvenimo integraliąja ekologija pavyzdys“, „rūpinimosi gamta, teisingumo vargšams, įsipareigojimo visuomenei ir vidinės ramybės neperskiriamumo“ (10). Enciklikoje taip pat minimi ir šventasis Benediktas, šventoji Teresė Lizjietė ir palaimintasis Charles de Foucauld (Šarlis de Fuko).

Naujoji enciklika turėtų paskatinti į sąžinės sąskaitą įtraukti naują matmenį: žmogus turėtų rimtai apmąstyti, kaip jis gyvena bendrystėje ne tik su Dievu, kitais bei savimi, bet ir su visais kūriniais bei gamta. (Vatikano radijas)