Popiežiaus susitikimas su universiteto ir mokyklos pasauliu Ekvadore

Antradienio popietę Ekvadoro sostinėje Kite (Lietuvos laiku jau po vidurnakčio) popiežius Pranciškus apsilankė „Popiežiškajame katalikiškame Ekvadoro universitete“, kuris buvo įsteigtas 1946 metų tėvų jėzuitų, iki šiol administruojančių šią aukštojo mokslo instituciją. Per beveik septynias dešimtis jis išaugo iki nemažo universiteto, turinčio apie 30 000 studentų, kurie mokosi keturiolikoje fakultetų, nuo teisės iki medicinos, nuo architektūros iki biologijos, taip pat filosofijos ir teologijos fakultete.

Susitikime kalbėjo studentai ir dėstytojai, šiame pranešime pateikiame popiežiaus pasakytos kalbos santrauką. Savo kalboje popiežius grįžo prie enciklikos „Laudato si“, paskelbtos prieš kelionę į Lotynų Ameriką, pagrindinių temų apie žmogaus  ir krikščionio atsakomybę pasaulio atžvilgiu.

Susitikimo pradžioje buvo perskaitytas skaitinys iš Evangelijos pagal Luką apie sėjėją, skirtingą dirvą ir skirtingą derlių. Tai parabolė, kuria Jėzus, paprastais ir suprantamais žodžiais, troško pasiekti savo klausytojų širdį. Šie žodžiai susisieja su Pradžios knygoje Dievo misija žmogui „dirbti ir rūpintis“ žeme.

Pasak Pranciškaus, Dievas žmogui duoda ne vien gyvybę, bet ir žemę, kūriniją. Neduoda vien gyvenimo draugės ir nesuskaičiuojamų galimybių, bet taip pat kvietimą ir misiją. Jis kviečia įsilieti į jo paties kūrybinį darbą. Tai yra tikrovė, kuri yra prieš mus ir po mūsų, neįsigyta, bet dovanota.

Tai Dievo dovana. Kūrinija yra dovana, kuria Dievas dalijasi ir nori, kad mes dalintumėmės, tuo pat metu kurdami savo istoriją – su Dievu, su pasauliu, su kitais. Tai yra kvietimas, kuris visada glūdi mūsų gyvenime, mažiau ar daugiau įsisąmonintas.

Žodžiai „dirbti“ ir „saugoti“ ar „rūpintis“ Pradžios knygos pasakojime užrašyti vienas po kito, neatsiejamai vienas nuo kito. Darbas ir rūpestis vienas kitą apglėbia. Tas, kuris nesirūpina, nedirba ir tas kuris nedirba, nesirūpina. Dirbti ir rūpintis kartu nėra tik patarimas, bet būtinybė, į kurią neatsižvelgiant išprovokuojame blogį, piktnaudžiaujame Dievo duotomis gėrybėmis, elgiamės kaip plėšikai, palikdami už savęs nuniokotą žemę. Yra ryšys tarp mūsų gyvenimo ir mūsų motinos žemės, tarp mūsų egzistencijos ir Dievo duotos dovanos, sakė popiežius. Žmogiška aplinka ir gamtinė aplinka degraduoja kartu, nesustabdysime aplinkos degradavimo nesirūpindami socialine aplinka ir atvirkščiai.

Negalime, - pabrėžė Pranciškus, - toliau atsukti pečius savo tikrovei, savo broliams ir savo motinai žemei. Nėra leistina ignoruoti tai, kas dedasi aplink, tarsi visiškai mūsų neliestų. Dar kartą kartojasi Dievo klausimas Kainui – „kur tavo brolis?“ Ar mūsų atsakymas bus toks pat, kaip Kaino – negi aš savo brolio sargas?

Mūsų mokyklos ir universitetai, pasak Šventojo Tėvo, taip pat yra ta derlinga žemė, kurią reikia dirbti ir saugoti. Jis kreipėsi į mokytojus ir dėstytojus, prašydamas padėti jaunuoliams išvystyti laisvą, kritišką ir atsakingą nuostatą, padedančia ir drąsinančia spręsti problemas, o ne jas ignoruoti. Būtent tai turėtų reikšti universiteto diplomas – ne aukštesnį statusą, pinigus, prestižą, bet didesnę atsakomybę už šiandienos problemas, rūpestį vargingiausiais ir rūpestį aplinka.

Technokratinė paradigma galios didinimą suvokia kaip pažangą, saugumą, naudą ir gerovę, tarsi visas gėris ir tiesa spontaniškai išaugtų iš technologijos ir ekonomikos galios. Bet ar iš tiesų taip yra? Kokios kultūros norime, koks yra mūsų darbo ir siekių tikslas? Žvelkime į tikrovę organiškai, o ne fragmentiškai. Kam mums reikia žemės? Kur yra mano brolis? (Vatikano radijas)