Kardinolas Turkson: „Laudato Si“ vaiko akimis – kai viskas susiję

Birželio 30 dieną, antradienį, kardinolas Peter Turkson, Popiežiškosios taikos ir teisingumo tarybos pirmininkas, lankėsi JTO agentūroje vaikams UNICEF Niujorke ir čia kalbėjo apie neseniai pasirodžiusią Pranciškaus encikliką „Laudato Si“, kurioje stengiamasi atsižvelgti į vaikų ir būsimų kartų perspektyvą, ir žvelgti tarsi vaiko akimis.

Jis priminė pagrindinius enciklikos apie „rūpinimąsi mūsų bendrais namais“ principus: žmonija nėra atskiriama nuo savo aplinkos, klimato kaita vyksta, žmogaus veikla gali ją paspartinti, tarp klaidų, kurios lemia katastrofišką abejingumą aplinkai yra besaikio vartotojiškumo kultūra ir pernelyg naivus pasitikėjimas technologijomis arba rinkomis – esą savaime viskas išsispręs. Tai reikalauja atskleisti etinę ir dvasinę aplinkos ir visuomenės krizės plotmę.

Kai Pranciškus rašo apie žmogų, jis rašo turėdamas galvoje ne vien šiuo konkrečiu metu egzistuojantį asmenį, bet ir tuos, kurie buvo prieš jį ir bus po jo. Toks žvilgsnis, pasak kardinolo Turkson, labai gerai suprantamas daugumai afrikiečių kultūrų, įsitikinusių, kad šeima yra daugiau nei dabar gyvenantis žmogus, bet taip pat gyvenę prieš tai ir gimsiantys ateityje.

Šiuo požiūriu enciklikoje popiežius ne kartą pamini skausmingas situacijas, kurios tokios yra ne vien suaugusiems, bet ypač vaikams ir jų ateičiai. Žinome, kad dėl klimato kaitos nyksta augalų ir gyvūnų rūšys, prastėja žemdirbystės sąlygos. Vienais atvejais tai reiškia, kad vaiko šeima turi leistis į savotišką tremtį ir ieškoti naujos aplinkos, kitais atvejais, kad vaikas niekad nebepamatys to, ką matė jo tėvai.

Pranciškus taip pat kritikavo tą mentalitetą ir kultūrą, kuriai vartotojiškumas yra svarbiau už vaiką, kuris apleidžiamas, pats paverčiamas vartojimo preke, kaip kad lytinio išnaudojimo, organų pardavimo, eksperimentavimo atvejais. Dažnai betarpiška ekonominė nauda yra svarbiau už pasekmes aplinkai, kurioje vaikai gyvens. Visam tam popiežius priešpastato būsimų kartų perspektyvą ir iš jos kylančią atsakomybę dabarčiai.

Bet, pasak kardinolo Turkson, enciklika parašyta ne vien žvelgiant į vaikus, bet taip pat tarsi žvelgiant jų akimis ir tarsi kreipiantis ir į juos. Vienas iš pagrindinių žodžių enciklikoje yra „rūpinimasis“, kuris išreiškia daugiau nei „priežiūrą“, nes apima ne vien darbą ar pareigą, bet ir širdį.

Visi esame susiję: augalai, gyvūnai, žmonės; draugai ir nepažįstamieji, Dievas ir žmonija. Būtent tai turi galvoje Pranciškus, kai rašo apie „integralią ekologiją“. Ir ši tiesa yra ypač būdinga, intuityvi vaikams, jų žvilgsniui ir moraliniam jausmui. Kai kažką sugriauname, kai kažkas išnyksta, sugriauname kažką savyje, nes, būtent, esame susiję. Tai vienas iš motyvų, dėl kurių Bažnyčia gina žmogaus gyvybę nuo prasidėjimo iki natūralios mirties.

Galvojimas apie poreikius ir vaikų, dabartinių ir gimsiančių, pasaulį taip pat yra teisingumo rodiklis. Bendrasis gėris nėra vien horizontalus (gėris kiekvienam), bet ir vertikalus (gėris tiems, kurie ateis). Šiaurės Amerikoje yra genčių, kurios tvirtina, kad reikia galvoti septyniomis kartomis į priekį: ką šiandienos sprendimas ir pasirinkimas lems septintai kartai? Kai kurie su tuo nesutiktų, sakydami, kad ateitis neprognozuojama, kad tai stabdytų inovaciją. Bet turime atsižvelgti į tai, kad pasekmės kaupiasi. Tai, kas atrodo nedidelė tarša šiandien metams bėgant gali tapti dideliu pavojumi mūsų anūkams. Kaip jie tada vertins savo senelius? Neturime laukti, kol tai atsitiks. Turime vėl atsiminti klausimą „kodėl“, kuris toks būdingas vaikams. Kodėl gyvename? Koks mūsų tikslas? Kodėl šis pasaulis? Šis klausimas, pasak kardinolo Turkson, padeda atgauti blaivumą ir santūrumą, padeda įsitraukti į socialinį judėjimą už aplinką, vaikams ir suaugusiems. (Vatikano radijas)