Popiežiaus Pranciškaus katechezė: apie šeimą ir skurdą

Mūsų katechezės atsiveria, su šios dienos apmąstymu, mintims apie šeimos trapumą įvairiose gyvenimo sąlygose, ją išbandančiose. Viena iš tokių sąlygų yra skurdas, - pradėdamas trečiadienio bendrosios audiencijos katechezę sakė popiežius Pranciškus ir tęsė: - pagalvokime apie tą daugybę šeimų didmiesčių periferijose, bet taip pat kaimiškose vietovėse. Kiek skurdo, kiek nuosmukio! Ir kai kur, tarsi dar to nepakaktų, ateina karas. Karas visada yra baisus. Jis visada ypač smogia civiliams, šeimoms. Iš tiesų karas yra „visokeriopo skurdo tėvas“, gyvybių, sielų, švenčiausių ir brangiausių jausmų žudikas.

Nepaisant to, tiek daug neturtingų šeimų bando oriai išgyventi kasdienybę, dažnai atvirai pasitikėdamos Dievo palaiminimu. Tačiau ši pamoka neturi pateisinti mūsų abejingumo, bet padidinti mūsų gėdą! Beveik stebuklas, kad net ir skurde, šeima formuojasi ir išsaugo, kaip gali, savo ryšių žmogiškumą. Tai faktas, kuris erzina tuos gerbūvio planuotojus, kuriems jausmai, šeimos ryšiai, vaisingumas yra tik gyvenimo kokybės antraeiliai kintamieji. Mes, priešingai, turėtume atsiklaupti prieš šias šeimas, kurios yra mokyklos žmogiškumo, gelbstinčio visuomenę nuo barbarybės.

Kas mums lieka, jei pasiduodame Cezario ir Mamonos, prievartos ir pinigo reikalavimams, atsisakome šeimos jausmų? Nauja pilietinė etika įsigalios tik tada, kai atsakingieji už viešąjį gyvenimą reorganizuos socialinį ryšį pradedant nuo kovos su iškreipta šeimos ir skurdo spirale, kuri mus pastato ant prarajos krašto.

Šiandienos ekonomika dažniausiai yra specializuota individualiam gerbūviui, bet plačiai išnaudoja šeimyninius ryšius. Tai gilus, sunkus prieštaravimas. Didžiulis šeimos darbas, žinoma, nėra minimas biudžete. Ekonomika ir politika vengia tai pripažinti. Nors būtent ten yra asmens vidinės formacijos ir jausmų socialinės cirkuliacijos atraminė kolona. Ją nugriovus, nugriauni viską.

Tai nėra vien duonos klausimas. Kalbame apie darbą, švietimą, sveikatą. Svarbu tai suprasti. Visada liekame sujaudinti, kai matome badmiriaujančių, sergančių vaikų atvaizdus, kurie mums rodomi daug kur pasaulyje. Tuo pat metu mus jaudina spindintis žvilgsnis daugybės vaikų, nieko neturinčių, kurie mokosi beveik iš nieko sukurtose mokyklose, kai su pasididžiavimu rodo savo pieštuką ir sąsiuvinį. Ir su kokia meile žvelgia į savo mokytoją! Iš tiesų šie vaikai žino, kad žmogus gyvas ne vien duona!

Mes, krikščionys, visada turime stengtis būti arti šeimų, kurias išbando skurdas. Iš tiesų, socialinis skurdas smogia šeimai ir kartais ją sugriauna. Darbo trūkumas ar praradimas, didelis nepastovumas kietai paliečia šeimos gyvenimą ir ryšius. Gyvenimo sąlygos labiausiai apleistuose kvartaluose, su apgyvendinimo ir transporto problemomis, socialinių, sanitarinių ir švietimo paslaugų mažėjimu, dar labiau viską komplikuoja. Prie šių materialinių faktorių prisideda žala šeimoms, padaryta pseudo-modelių, skleidžiamų masinės žiniasklaidos, besiremiančios vartotojiškumu ir įvaizdžio kultu, kurie įtakoja ir skurdžiausius socialinius sluoksnius, skatindami šeimos ryšių irimą.

Bažnyčia yra motina ir neturi pamiršti šios savo vaikų dramos. Ir ji turi būti neturtinga, kad taptų vaisinga ir atsilieptų į tą daugybę skurdo. Neturtinga Bažnyčia yra Bažnyčia, kuri praktikuoja sąmoningą paprastumą savo gyvenime – savo institucijose, savo narių gyvenimo būde – kad sugriautų kiekvieną atskyrimo mūrą, ypač nuo vargšų. Reikia maldos ir veiksmo. Melskime stipriai Viešpaties, kad mus sukrėstų, kad mūsų krikščioniškas šeimas padarytų taip reikalingo šeimyninio artumo iniciatorėmis. Iš to, nuo pat pradžių, Bažnyčia yra padaryta. Ir nepamirškime, kad stokojančių, mažųjų ir neturtėlių teismas yra įžanga į Dievo teismą (Mt 25, 31 - 46).

Kviesdamas galvoti apie šeimas skurde, kviesdamas įsiklausyti į kiekvieną žodį, Pranciškus dar kartą perskaitė eilutes iš Siracido knygos, kuriomis buvo pradėta trečiadienio audiencija: mano vaike, neatsakyk vargšui išteklių pragyventi, nebūk nejautrus stokojančių žvilgsniui. Nenuvilk alkano žmogaus, neužgauk žmogaus, nelaimės užklupto! Nesukrėsk jau į neviltį patekusios širdies, nedelsk duoti išmaldos suvargusiam. Neatmesk vargšo prašymo, nenugręžk žvilgsnio nuo vargšo. Nenukreipk akių nuo žmogaus, kenčiančio skurdą, neduok niekam progos tave keikti, nes jei iš savo kartėlio skausmo jis tave keiktų, jo Kūrėjas išgirs jo skundo maldą (žr. Sir, 4). (Vatikano radijas)