2015-05-30 15:21:00

Lietuvos spaudos apžvalga (gegužės 30 d.)


Lietuvos spaudos apžvalga (gegužės 30 d.)

Lietuva atsisveikino su šviesios atminties kunigu marijonu Vaclovu Aliuliu. Pagerbdamos šio rašytojo, dvasios vadovo, vertėjo, aktyvaus Sąjūdžio veikėjo atminimą, daugelis žiniasklaidos priemonių apžvelgė jo veiklą, perpublikavo su kunigu anksčiau darytus interviu, straipsnius. Prisiminimais apie šią iškilią asmenybę dalijosi jį pažinoję dvasininkai, kultūros bei visuomenės veikėjai. „Jis man buvo mokytojas, draugas ir globėjas“, pasakoja Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė Lietuvos žinių straipsnyje „Vaclovas Aliulis – ganytojas, draugas, rašytojas...“. Su tėvu Vaclovu ji susipažino 1996 metais, vykdama studijuoti į Romos Popiežiaus Grigaliaus universitetą. V. Aliulis tuo metu buvo marijonų vyresnysis Romoje, parašė jai rekomendaciją. „Palaikė mus kaip vaikus, drąsino kiekvieną“, - atsiminimais dalijasi S. Maslauskaitė-Mažylienė. „Mylėjo žmones ir kalbą. Neteko matyti jo nuobodžiaujančio, visą save jis skyrė darbui. Redaguodavo tekstus, kurių ne visi būdavo bažnytiniai“, - apie kunigą V. Aliulį kalba Vilniaus Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios klebonas Stasys Puidokas.„Kunigas Vaclovas Aliulis yra didysis Šventojo Rašto ir liturginių tekstų redaktorius, bažnytinės kalbos kūrėjas, - sako kultūros istorikas Vytautas Ališauskas.  Pasak jo, tai – nepaprastai visapusiškas žmogus. Jau sulaukęs gilios senatvės, jis skundėsi, kad turi tiek visokių visuomeninių pareigų, jog jas tenka sąmoningai mažinti“, – LRT Radijui sakė istorikas. Jo teigimu, V. Aliulis buvo nepaprastos erudicijos ir intelekto žmogus, kalbėjęs ir rašęs prancūziškai, angliškai, itališkai ir netgi baltarusiškai.

Interneto dienraštis „Bernardinai.lt“ paskelbė kelis su kunigu V. Aliuliu anksčiau darytus interviu, jį artimai pažinojusių bendradarbių pasakojimus. Antai  kunigas Aušvydas Belickas sako, kad tėvas Vaclovas Aliulis  buvo pralenkęs laiką Pal. Jurgio Matulaičio dvasios vyras. Kunigas Aušvydas Belickas sako, jog kunigą Vaclovą Aliulį drąsiai galime vadinti viena iš ryškiausių Lietuvos Katalikų Bažnyčios XX a. antros pusės asmenybių ir ramsčių. Jis labai daug prisidėjo palaikydamas Bažnyčios dvasingumą, o jo darbų baras buvo labai platus. Jį galima vadinti laisvos religinės literatūros pradininku ir kūrėju Lietuvoje. Pasak dvasininko, tėvas Vaclovas buvo labai imlaus proto bei dvasios žmogus, atviras Šventosios Dvasios veikimui. Pastaruoju metu jis gerai matė ir suvokė sekuliariosios civilizacijos grėsmę ir sakydavo, kad į tai galima atsiliepti tik gilinant ir tobulinant žmonių dvasinį gyvenimą bei ugdant religinį sąmoningumą. Jis daug darbavosi, kad tikėjimas nebūtų vien kultas ir apeigos, bet kad žmogus gyventų sąmoningą krikščionio gyvenimą, pažintų liturginius ženklus, Šventąjį Raštą.

Kita šios savaitės žinia - beveik visą sovietmečio okupaciją vienintele katalikų šventove uostamiestyje buvusi Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčia Švenčiausios Trejybės sekmadienį mini šių maldos namų 70-metį. Ta proga pajūrio laikraštis „Vakarų ekspresas“ publikavo straipsnį „Kristaus Karaliaus bažnyčia - unikumas su istorijos dėmėmis“, kur prisimenami trys pastarieji  Kristaus Karaliaus bažnyčios dešimtmečiai. Keturi bažnyčios dešimtmečiai - balta istorijos dėmė. Nežinoma, kas joje kunigavo, kaip bažnyčia atrodė, kas ją lankė. Dienraščio „Lietuvos žinios“ straipsnis „Kur Dievas „perkala“ mūsų širdis“ taipogi skirtas Klaipėdos bažnyčios iškilmei. „Į kasdienybę reikėtų žvelgti dėkingumo akimis. Savo tikėjimą galime išmatuoti dėkingumo jausmu. Dėkojimas yra raktas nuo durų, kurias atrakiname į džiaugsmą. Dėkingumas skatina atsigręžus į praeitį pastebėti, kiek daug gerų ir gražių dalykų nutiko mano gyvenime“, – iškilmių išvakarėse kalba Virgilijus Poškus, Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčios klebonas.

Laikraštis „Pajūrio naujienos“ skelbia, kad ne tik sveikatos, bet ir dingusių daiktų grąžinimo stebuklais garsėjantis šventas Antanas Paduvietis šįkart pasistengė dėl visos Kretingos parapijos, kurioje jis nuo seno yra itin garbinamas – susigrąžino tarpukariu iš savojo altoriaus pradingusį šv. Pranciškaus paveikslą. Šį šventojo sumanymą įgyvendino būrys jo žemiškųjų talkininkų – brolių pranciškonų, parapijiečių, muziejininkų, kultūros paveldo specialistų – ir iš Kretingos muziejaus XIX a. nežinomo dailininko aliejumi nutapyta drobė, vaizduojanti šv. Pranciškų, gaunantį stigmas, buvo pargabenta į savo pirmykštę vietą – Kretingos bažnyčią.








All the contents on this site are copyrighted ©.