Misionierius: projektas turi išgyventi be jo iniciatoriaus, gaunantys turi išmokti duoti

Katalikų žinių agentūra „Ucanews“ aprašo liūdną situaciją Rajshani vyskupijoje, Bangladeše, kurioje gruodžio ir sausio mėnesiais buvo uždarytos penkios pradinės mokyklos. Aštuonerių metų mergaitė, Ratri Soren, iš buvusios šv. Siro pradinės mokyklos kasdien eina į laukus rinkti pamestų bulvių, kad jos šeima galėtų pavalgyti. Panašia veikla užsiima ir dauguma kitų iš 70 buvusių šv. Siro mokyklos mokinių. Ratri tėvas dirba nereguliariai, o kai dirba, gauna maždaug 40 dolerių per mėnesį. Šių pinigų tikrai nepakanka mergaitės pasiuntimui į toliau esančią mokyklą ir išlaikymui. Kitų alternatyvų nėra. Gali būti, kad ši mergaitė jau niekad nebesimokys.

Penkias uždarytas mokyklas, kaip dar kitas tris, buvo įkūręs vienas italų misionierius. Jos veikė apie trisdešimt metų. „Ucanews“ aprašo paradoksalią situaciją: viena vertus, šios mokyklos dešimtmečiais teikė nemokamą pamatinį išsilavinimą, kai kurie vaikai tapo inžinieriais ar gydytojais. Jos tikrai suteikė vertingą ir dosnią tarnystę vietos žmonėms. Kita vertus, nepaisant viso to, po mokyklų uždarymo žmonės liko su nuoskauda, blogai ir piktai kalba apie kunigus ir vienuolius, kurie jiems padarė tokią žalą.

Mokyklos buvo uždarytos, nes minėtasis italų misionierius 2013 metais buvo perkeltas į kitą vyskupiją. Be jo kongregacijos ir draugų siunčiamų aukų mokyklos nepajėgia išsilaikyti. Netrukus rizikuoja būti uždarytos ir likusios trys pradinės mokyklos.

Šią situaciją, kuri anaiptol nėra reta ir dažnai pasikartoja su iš Vakarų atvykusių misionierių pradėtais projektais, tame pat „Ucanews“ portale komentuoja misionierius iš Tokijo William Grimm. Jis ją apibūdina taip – širdžiai trokštant padaryti gerą darbą pritrūksta galvos. Misionieriai turi siekti, kad jų projektai taptų sau pakankantys ir galėtų išgyventi be jų.

Žinoma, pradžioje reikia pagalbos ir fondų iš šono, nes vietos žmonės neturi resursų: jei jų būtų, tai turbūt nebūtų ir poreikio misionieriui pradėti savo iniciatyvą. Tačiau po to reikia ieškoti būdo išlaikyti iniciatyvą vietinės bendruomenės pastangomis, galbūt bendradarbiaujant su valstybės struktūromis.

Čia svarbi yra pati nuostata, tiek iš misionierių pusės, tiek iš žmonių, tarp kurių jie dirba. Misionierius taip, nori daug duoti žmonėms, kuriems tikrai reikia pagalbos. Tačiau jis turi stengtis, kad jo darbas išliktų ir be jo, kad jam pasitraukus nesugriūtų ir, kaip uždarytų mokyklų Bangladeše atveju, nepaliktų žmonių “skaudintų. Kartais jis turi atsilaikyti pagundai neatmesti pagalbos ir fondų kitų, nors tai reikštų, kad jis nebegalės tvarkytis ir spręsti taip, kaip nori. Reikia, kad širdį lydėtų ir galva.

Kita vertus, žmonės neturi apsiprasti su mintimi, kad jų teisė yra vien gauti finansinę ir kitokią paramą. Reikia prisiminti apaštalo Pauliaus rinktą rinkliavą Jeruzalės Bažnyčiai ir jo motyvaciją: krikščionių pagalba nėra banko operacijos, tačiau kyla iš suvokimo, kad jie yra broliai ir seserys, kad yra susiję, kad taip išreiškia savo vienybę. Iš tokios vienybės pajautimo vieni duoda, bet kiti su tokia pat dvasia turi priimti. Ir kai gali – duoti patys.

Bažnyčios, kurios duoda daug pagalbos – Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, pernelyg dažnai suvokiamos vien tik kaip bankai, pernelyg dažnai žvelgiama tik į jų pusę. Bet juk iš tiesų Kinijos, Tailando, Filipinų katalikai galėtų lengvai išlaikyti tas uždarytas mokyklas Bangladeše, jei jaustų daugiau vienybės, jei turintys daugiau duotų, jei geriau suvoktų ir prisiimtų atsakomybę už Bažnyčios gyvenimą.

Beje, „Ucanews“ pranešime apie Bangladešą priduriamą, kad katalikų Bažnyčiai, nors katalikai sudaro mažiau nei pusę procento gyventojų tarp 160 milijonų šalies žmonių, dažniausiai musulmonų, priklauso universitetas, aštuoni koledžai ir 580 pradinių ir vidurinių mokyklų, kuriose mokosi apie 100 000 vaikų, dažniausiai nekrikščionys, dažnai neturintys kitų galimybių. (Vatikano radijas)