Šventųjų spindesys (II): stipresnis už peilio smūgį ir etnines sienas

Be šventųjų Jeanne Emilie de Villeneuve ir Maria Cristina Brando, sekmadienį šventosiomis paskelbtos dvi Palestinos dukros. Trumpai jas pristatome. 

„Mažoji arabė“ – taip buvo vadinama viena kukli ir nuolanki sesuo, vardu Nukryžiuotojo Jėzaus Mariam, basoji karmelitė. Ji buvo beraštė, tačiau tai, ką ji padiktavo kitiems parodė, jog šventumo mokykloje ji galėtų varžytis su Bažnyčios mokytojais. Ji gimė 1846 metais vienoje pamaldžioje šeimoje Ibilino parapijoje, netoli Nazareto. Šeima patyrė sunkių išbandymų – 12 vaikų mirė netrukus po gimimo. Po piligrimystės į Betliejų, prie Jėzaus gimimo vietos, gimė du vaikai – Mariam (Marija) ir Boulos (Paulius). Tačiau išbandymai nesibaigė – po trejų metų, per savaitę, mirė motina ir tėvas, kuris abu savo vaikus pavedė Šventajai Šeimai.

Mergaitę globoti paėmė dėdė, kuris gyveno Egipte, Aleksandrijoje. Mariam gyvenimas buvo ramus iki 13 metų, kai dėdė organizavo sužadėtuves ir netgi sukvietė svečius į vestuvių pokylį – bet mergaitė atsisakė, nes jau buvo girdėjusį balsą, kuris ją kvietė kitokiam gyvenimui. Dėdė labai supyko ir įsižeidė, nuo to laiko jo elgesys pasikeitė, tapo šiurkštus. Mergaitė apie visa tai bandė parašyti savo broliui, likusiam Palestinoje. Ji surado vieną vyrą, tėvynainį musulmoną, kuris ketino grįžti atgal. Bet šis, vietoj to, kad laišką paimtų, žinodamas jos istoriją, pasakė, kad ji turėtų tapti musulmone ir jo antrąja žmona. Kai mergaitė griežtai pasakė „ne“, šis vyras iš įtūžio smogė dideliu peiliu jai per kaklą ir, įsupęs į skarą, pametė kūną nuošalėje, manydamas, kad ji jau mirusi. Bet ji nemirė. Kai atgavo sąmonę, pamatė šalia moterį žydrais rūbais, kuri ja rūpinosi kelias savaites, pagydė, davė daug gerų patarimų apie dvasinį gyvenimą ir pasakė dalykų, kurie išsipildė ateityje, galiausiai palydėjo iki vienų pranciškonų namų ir atsisveikino. Vėliau Mariam neturėjo abejonių, kad tai buvo ta, kurią ji vadino Motina Marija. 

Brolis pranciškonas padėjo atrasti kambarinės darbą, kurį Mariam dirbo keletą metų, keldamasi iš vienos šeimos į kitą, iki maždaug 20 metų, pasiekdama Beirutą ir galiausiai Marselį, Prancūzijoje. Čia, maždaug 20 metų, pagaliau buvo priimta į šv. Juozapo seserų kongregacijos vienuolyną. Dirbo elementariausius darbus. Vyresnioji jai buvo supratinga, tačiau kitas seseris ji trikdė – krisdavo į ekstazės būseną, pasakodavo apie regėjimus, galiausiai jai atsivėrė stigmos. Ji perėjo į karmeličių vienuolyną Pau mieste, kurio vyresnioji tapo jos atrama ir dvasinio gyvenimo patikima palydove. 1870 metais ji buvo pasiųsta į Indiją, kaip viena iš šešių seserų steigėjų. Kelionė buvo sunki – susirgo ir mirė trys vienuolės, tarp kurių ir vyresnioji, jos globėja. Indijoje susidūrė su tuo, kuo ir anksčiau – nesupratimu, įtarumu, nežinojimu kaip vertinti jos gyvenimą lydinčius regėjimus, ekstazes. Tad grįžo atgal į Prancūziją. 1875 metais buvo pasiųsta į savo tėvynę, į Betliejų, steigti karmeličių vienuolyno. Ši uždavinį priėmė su dideliu džiaugsmu. Mirė 1878 metais, eidama 33 metus, nuo gangrenos, po to, kai pargriuvo ir susilaužė ranką nešdama du sunkius kibirus vandens statybininkams. Jos pasakyti ir užrašyti žodžiai liudija gilią mistinę patirtį – širdies vienybę su Dievu, džiaugsmą ir ramybę. Bet kartais – sunkią dvasinę kovą ir velnio gundymus.

*

Likus kelioms dienoms iki mirties, sesuo Marija Alfonsina, kita vienuolė palestinietė, šį sekmadienį paskelbta šventąja, vienai seseriai perdavė iki tol visiškoje paslaptyje laikytus užrašus, kuriuose pasakoja apie Dievo Motinos regėjimus tiek, kiek žodžiais galima išreikšti šias patirtis. Ji gimė 1843 metais ir mirė 1927-aisiais. Buvo viena iš pirmųjų mergaičių palestiniečių, kurios pradėjo eiti į mokyklą, įsteigtą šv. Juozapo seserų. Čia pirmą kartą ir pagalvojo apie vienuolinį pašaukimą, bet tėvas, nors buvo pamaldus krikščionis, tam griežtai priešinosi, nes jo galvoje jos laimė buvo šeimoje. Vis dėlto, po tam tikrų dvasinių patirčių, jis persigalvojo ir leido dukrai stoti į vienuolyną, su pažadu, kad neišvyks. Ji įstojo į šv. Juozapo seseris būdama vos penkiolikos, 1863 metais, dvidešimties davė amžinuosius įžadus, visą širdimi įsipareigojus katechetiniam darbui arabų kalba. Tačiau gautuose apreiškimuose suprato, kad pati turi pradėti naują kongregaciją – tiesą sakant, nelabai to norėdama, nes gerai jautėsi tarp Juozapo seserų. Tačiau pakluso ir 1880 metais, su būreliu seserų, sukūrė bendruomenę, kuri tapo šventojo Rožinio seserų kongregacijos užuomazga, duodama nuostabų švento gyvenimo pavyzdį. Seserys buvo arabės – ir tai iš tiesų buvo iki tol sunkiai įsivaizduota naujovė.  Kaip jau sako pats kongregacijos pavadinimas, jį artinasi prie Dievo slėpinių per intensyvią Rožinio maldą ir meditaciją. Šiuo metu kongregaciją sudaro apie pustrečio šimto seserų. Kongregacija ėmėsi švietimo, vaikų ugdymo ir šiuo požiūriu jai teko istorinė misija - mergaičių ir moterų palestiniečių švietimo bei emancipacijos istorija neatskiriama nuo jos istorijos. (Vatikano radijas)