Viešpaties žengimas į Dangų (Šeštinės)

Pasirodęs vienuolikai, Jėzus tarė: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“. Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje. O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo. (Mk 16, 15-20)

ŠIRDIES KELIONĖ

Viešpaties žengimas į dangų nėra lengvai suprantama šventė. Savaime suprantama: kas gi norėtų švęsti, kai mus palieka mums brangus asmuo?! Tačiau Jėzus nepasitraukė, o tik nėra pasiekiamas mūsų žvilgsniams. Jis nepakilo į aukštybes, bet nuėjo pirmyn, ten, kur kviečiami eiti ir mes, ir nebūdamas fiziškai yra su mumis daug labiau, negu bet kada.

Popiežius Benediktas XVI atkreipė tikinčiųjų dėmesį į tai, kad įžengimas į dangų nėra kosminė ar geografinė kelionė, bet įžengimas į savo širdį, kuri iš užsivėrimo savyje veda mus į visą pasaulį apglėbiančią meilę.

„Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai,“ – šie paskutiniai Viešpaties ištarti apaštalams žodžiai leidžia mums suprasti, kas tuo metu vyko Jėzaus širdyje. Jis trokšta suteikti gyvybę visiems Dievo kūriniams, kur jie bebūtų. Jam rūpi visas pasaulis, tačiau šiai užduočiai vykdyti jis renkasi netobulus, menko tikėjimo kūrinius. Iš tiesų, jei mes apie Evangeliją – Gerąją Naujieną galėtume kalbėti tik tiek, kiek patys ja gyvename, turėtume tuojau pat nutilti. Vis tiktai tiek apaštalai, tiek visi vėliau buvę ir esantys Evangelijos skelbėjai skelbia ne save ir savo pergales, bet Žodį, kuris laimėjo širdį, Viešpatį, kuriuo įtikėjome, ir kuris mus patraukė, susaistė su savimi nepertraukiamas ryšiais, tuo pačiu išvaduodamas iš blogio nelaisvės. Todėl mūsų skelbiama Evangelija yra žinia apie dieviškąjį planą, kurio siekiame ir tikimės, kad vieną dieną pavyks pagal tą planą gyventi.

Šiandien kiekvienam iš mūsų skiriama ta pati užduotis, kurią tą neužmirštamą dieną išgirdo apaštalai: „Skelbkite“… Tik vienas žodis ir nieko daugiau… Jėzus neliepia apaštalams užsiimti įvairių renginių organizavimu, rūpintis užimti vadovaujančius postus, kad tokiu būdu galėtų įsakyti žmonėms, ką reikia daryti. Viešpačiui rūpi tik viena: kad visame pasaulyje būtų skelbiama Evangelija. Tai ne visų žmones kankinančių problemų sprendimas, ne viską paaiškinantis atsakymas, bet Kristaus gyvenimas ir Jo asmuo.

Žodžiai, kuriais baigiama Evangelija pagal Morkų, iš tiesų pradeda mūsų gyvenimo Evangeliją: „Viešpačiui drauge veikiant“. Daug kartų skundžiamės, kad vien tik savo jėgomis nieko negalime padaryti, tačiau neatkreipiame dėmesio, kad toks situacijos vertinimas neturi nieko bendro su krikščionybe. Krikščionis niekuomet nėra vienas, su juo visuomet yra ir veikia Viešpats. Jis teikia jėgų, ramybės, paremia mūsų gerus sumanymus taip, kad mūsų silpnumas persipina su Kristaus galybe, ir nebegalime atskirti, kur yra mūsų silpnumas, o kur – Dievo malonė. Kristus veikia kartu su mumis, Jis yra kiekviename mūsų gerame darbe, kiekviename meilę nešančiame žodyje, ir kai mes siekiame santarvės ir taikos, Jis visa tai kuria drauge su mumis.

„Jie iškeliavę visur skelbė žodį“. Viešpats pašaukė savo apaštalus leistis į tą širdies kelionę, paragino juos žvelgti pirmyn, suvokiant, kad jiems dovanotas visas pasaulis.

Jėzus pasitikėjo jais, pasitikėjo žmonėmis. Jis pasitiki ir kiekvienu iš mūsų daug daugiau, negu mes patys tikime savimi. Viešpats žino, kad mes galime būti verti Jo mokiniai…

(Mons. Adolfas Grušas)