Katalikų humanitarinės organizacijos: Europos Komisijos migracijos programa yra „pusė žingsnio“

Gegužės 13 dieną Europos Komisija paskelbė dokumentą, kuriame aptaria, kaip reaguoti į migracijos iššūkį. Migracijos politika Europos Sąjungoje iš tiesų yra opus klausimas, dėl kurios šalys narės neturi vieningos nuomonės, yra linkusios jį vilkinti ir nespręsti. Iš kitos pusės, nesenos ir barbariškos šimtų žmonių – daugiausia jaunų, taip pat moterų ir vaikų – žūtys prie jos krantų Viduržemio jūroje, beveik dviejų tūkstančių per pirmuosius keturis 2015 metų mėnesius, tampa skaudžiu klaustuku, ko verti Europos Sąjungos pareiškimai apie tai, kad ji yra taikos, saugumo, solidarumo ir žmogaus teisių bastionas globaliame pasaulyje? Tai klausimas ne vien politikams ir teisininkams, bet visų žmonių sąžinėms.

Europa turėtų išlikti saugiu rojumi tiems, kurie bėga nuo persekiojimų ir patrauklia kryptimi talentams, studentams, mokslininkams ir darbininkams. Laikantis mūsų tarptautinių įsipareigojimų ir vertybių, tuo pat metu užtikrinant sienų saugumą ir teisingas sąlygas Europos ekonominei gerovei bei visuomenės santarvei reikia ieškoti sunkius pusiausvyros, kuri reikalauja koordinuoto atsako visos Europos lygiu, rašoma Europos Komisijos dokumente.

Jame vardinami veiksmai, kurių žadama imtis kuo greičiau, 2015-2016 metų periodu: geriau finansuoti ir gerokai sustiprinti patruliavimą Viduržemio jūroje, siekiant išgelbėti nuo žūties daugiau migrantų gyvybių. Tuo pat metu žadama „nustatyti, sulaikyti ir sunaikinti“ prekiautojų žmonėmis laivus. Taip pat ketinama pasiūlyti, kaip migrantų išlaikymo ir globos nepalikti vienai šaliai, kurią jie pasiekia, bet paskirstyti juos po visą Europos Sąjungą. Per metus turėtų būti suteiktas leidimas gyventi 20 000 asmenų, nustačius, kad jiems iš tiesų reikia apsaugos. Taipogi nurodoma, jog reikia didinti bendradarbiavimą su tomis šalimis, iš kurių dažniausiai atvyksta migrantai. Visa tai yra trumpo ir vidutinio laikotarpio priemonės, ilgame laiko periode reikia sukurti bendrą migracinį modelį, prieglobsčio ir vizų išdavimo tvarką. Norint iš tiesų spręsti masinės ir priverstinės migracijos problemą reikia žvelgti į jos šaknis: žmonėms nebepakeliamą situaciją kai kuriose šalyse.

Reikia konstatuoti, kad dauguma humanitarinių organizacijų, kurios dirba su migrantais ir prisiliečia iš arti prie jų gyvenimo, mato jų desperaciją, žino apie baisią ir nežmogišką jų patirtį, savo gimtinėse arba tranzito šalyse, Europos Komisijos programą vertina, pripažįstant keletą teigiamų punktų, kaip nepakankamą, kaip „pusę žingsnio“. Pirmąsias deklaracijas paskelbė katalikiškos humanitarinės organizacijos, kurios dirba tarp migrantų.

Europos Komisija žada stipresnę sienų apsaugą balansuoti su stipresne prieglobsčio politika. Tačiau italų jėzuitų „Centro Astalli“ centras klausia, ar prieglobstis ir pagalba pabėgėliams nebus nustumtas į antrą planą, apsiribojant kariniu patruliavimu ir jėga sustabdant migrantų laivus prie Libijos ir kitų šiaurės Afrikos krantų? Tai reikštų šimtus tūkstančių žmonių palikti žiaurioje kriminalinėje aplinkoje be jokios apsaugos. Panašių nuogąstavimų turi britų „Oxfam“ – ar Europos Komisijos pasiūlytos priemonės neįstums pabėgėlius, kurie bėga nuo karo, nuo badmiriavimo, į dar labiau beviltišką padėtį, priverčiant juos dar labiau rizikuoti ar tiesiog žūti. Migrantų paskirstymas po Europos Sąjungos šalis yra žingsnis pirmyn, tačiau mechanizmas yra nepakankamas. Apie tai kalba ir organizacijos „Migrantes“ vadovas, kuris cituoja statistiką: 2014 metais du trečdalius žmonių iš 185 tūkstančių, kuriems buvo pripažinta prieglobsčio teisė pagal tarptautines normas, priėmė keturios šalys – Vokietija, Švedija, Prancūzija ir Italija. (Vatikano radijas)