Katechezė apie šeimą ir realų gyvenimą: „prašau, ačiū, atleisk“

Šio trečiadienio katechezę popiežius Pranciškus pavadino „durimis“ eilei apmąstymų apie šeimos realų gyvenimą, ritmus, įvykius. Ir ant šių durų yra užrašyti trys žodžiai – „prašau“, „ačiū“ ir „atleisk“. Šie žodžiai atveria kelią geram ir taikiam gyvenimui šeimoje. Tai paprasti žodžiai, bet nėra paprasta juos praktikuoti. Juose didelė galia – galia saugoti, globoti savo namus tarp tūkstančių sunkumų. Ir priešingai, jei jų trūksta, pradeda vertis plyšiai, dėl kurių namas gali ir visai sugriūti.

Šiuos žodžius, pasak Šventojo Tėvo, mes suprantame, kaip „gera išsiauklėjimą“. Gerai išauklėtas žmogus moka paprašyti, padėkoti ir atsiprašyti. Tai svarbu. Šventasis Pranciškus Salezas sakydavo, jog geras išsiauklėjimas yra pusė šventumo. Tačiau turime būti atidūs, nes istorijoje taip pat pažįstame gerų manierų formalizmą, kuris tampa tik kauke, slepiančia sielos sausrą ir abejingumą kitam. Neatsitiktinai sakoma, kad „už gerų manierų gimsta blogi įpročiai“. Taip pat ir religinė praktika nėra apsaugota nuo šios rizikos. Velnias, kuris gundo Jėzų, pasižymi geromis manieromis ir net cituoja Šventąjį Raštą, tarsi teologas. Jo stilius, rodos, yra korektiškas, tačiau intencija yra nukreipti nuo Dievo meilės tiesos. Geras išsiauklėjimas bus autentiškas, kai gerų santykių stilius remsis gėrio meile ir pagarba kitam.

Pirmas žodis yra „prašau“. Kai nepasivarginame gražiai paprašyti to, ką galbūt galvojame galį ir taip paimti, iš tiesų aukštiname santuokinio ir šeimyninio sugyvenimo dvasią. Žengimas į kito asmens gyvenimą, net kai jis yra mūsų gyvenimo dalis, prašo delikatumo ir neprimetimo nuostatos, kurie maitina pasitikėjimą ir pagarbą. Pasitikėjimas neautorizuoja manyt, jog viskas savaime suprantama. Meilė, kuo gilesnė, tuo labiau prašo pagarbos laisvei ir sugeba laukti, kol kitas atvers širdies duris.

Pranciškus pacitavo Jėzaus žodžius iš Apokalipsės knygos: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi (3,20)“. Ir Viešpats prašo leidimo įžengti! Tad prieš ką nors darydami, pasakykime – prašau, galiu tai padaryti? Ar tai tau patiks? Tai išauklėta ir meilės kupina kalba, kuri šeimoms duoda daug gero.

Kitas žodis yra „ačiū“. Kartais kyla mintis, kad tampame blogų manierų ir blogų žodžių civilizacija, tarsi tai būtų išsilaisvinimo ženklas. Malonus elgesys ir sugebėjimas padėkoti yra regimi tarsi silpnumo ženklai, kartais net sužadina įtarumą. Šiai tendencijai reikia pasipriešinti šeimoje. Turime ugdyti dėkingumui ir pripažinimui: tai liečia asmens orumą ir socialinį teisingumą. Jei šis stilius išnyks iš šeimos, jis išnyks ir iš socialinio gyvenimo. O dėkingumas yra paties krikščioniško tikėjimo šerdyje. Dėkoti nebemokantis krikščionis yra tas, kuris pamiršo Dievo kalbą.

Pranciškus prisiminė iš vieno senolio, paprasto, bet gero ir išmintingo kartą girdėtus žodžius, jog dėkingumas yra augalas, tarsi gėlė, kuris auga tik kilnių sielų dirvoje.

Trečias žodis yra „atleisk“. Tai sunkus, bet būtinas žodis. Kai jo trūksta, maži įskilimai, net ir nenorint, tampa giliais plyšiais. Neatsitiktinai Jėzaus išmokytoje maldoje „Tėve mūsų“, kurioje apimti svarbiausi mūsų gyvenimo klausimai, yra žodžiai „atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Pripažinimas, kad suklydome ir troškimas sugražinti tai, ko pritrūko – pagarbos, nuoširdumo, meilės – mus padaro vertais atleidimo. Taip yra sustabdoma infekcija. Jei nesame pajėgūs atsiprašyti, nesame pajėgūs atleisti. Namuose, kuriuose trūksta atsiprašymo, pradeda trūkti ir oro, vandenys uždumblėja. Tiek jausmų žaizdų, sužeidimų šeimose prasideda praradus šį brangų žodį – „atleisk“.

Šeimos gyvenime daug pykstamasi, kartais „skraido lėkštės“, bet jums patariu – neužbaikite dienos be taikos. Vyre ir žmona, tėvai ir vaikai, stipriai susipykote? Taip negerai. Bet ne tame problema, Svarbu, kad tas pyktis neliktų ir kitai dienai. Nepalikite jo kitai dienai, - ragino Šventasis Tėvas. Kaip susitaikyti? Nebūtina pulti ant kelių. Pakanka mažo gesto, ženklo, nebūtina kažką pasakyti. Ir tada harmonija sugrįš. Tai nėra lengva, bet reikia taip daryti ir gyvenimas bus gražesnis.

Šie trys raktiniai žodžiai šeimai yra paprasti ir galbūt pirmiausia mus priverčia nusišypsoti. Bet juos pamiršus šypsotis nebesinorės. Tegu Viešpats padeda šiems žodžiams atrasti teisingą vietą mūsų širdyse, mūsų namuose, mūsų bendruomeniniame sugyvenime. Pakartokime visi kartu, - kreipėsi popiežius Pranciškus į savo klausytojus, šiuos tris žodžius: „prašau“, „ačiū“, „atleisk“ ir „Diena tegu nepasibaigia be susitaikymo“. (Vatikano radijas)