Svečiuose – kunigai Valentin Dulko ir Daniel Narkun. Pokalbis apie piligrimystę, kunigystę, Gailestingumą

Šiandien Vatikano radijuje svečiuojasi du neopresbiteriai: balandžio 25 dieną Vilniaus arkikatedroje įšventinti kunigai Valentin Dulko, kilęs iš Turgelių, ir vilnietis Daniel Narkun. Piligrimystės Romoje metu jie aukoja Šv. Mišias katakombose, Aušros Vartų lietuvių koplyčioje Vatikane, o taip pat ir Vatikano radijo koplyčioje už lietuvių programos darbuotojus ir jus, mieli klausytojai. Kalbiname naujai pašventintuosius apie šią jų piligriminę kelionę į Romą ir apie jų dvasinę kelionę, vedusią kunigystės link. 

Kun. Valentin Dulko. Ši kelionė – tai padėka Dievui, kartu maldos patirtis ir noras pasimelsti šventajame mieste. Kaip kai kurie kunigai sakė – tik nepalikite šventajame mieste šventumo. Tai stengsimės jo čia nepalikti, kaip tik pasisemti ir vežtis į Gailestingumo miestą, į Vilnių, kad su kitais tikinčiaisiais, su ganytojais, su broliais kunigais galėtume džiaugtis. Tai yra ir atostogų laikas mums patiems patirti tą džiaugsmą, kuriuo Viešpats mus prieš porą savaičių apdovanojo.

Kun. Daniel Narkun. Atvažiavome susitikti su Jėzumi, tas susitikimas vyksta per prisilietimą prie vietų, kur vaikščiojo jo mokiniai, apaštalai.

Paminėjote Gailestingumą, jis bus ypatingai minimas visos Bažnyčios mastu. Kaip jis pažymi jūsų tarnystę?

Kun. Daniel Narkun. Pradėdami savo tarnystę, po primicijų Mišių nuvažiavome į Dievo Gailestingumo šventovę, ten planavome koncelebruoti per Mišias. Tačiau į zakristiją atėjo vienas žmogus ir paprašė, kad išklausytume jo išpažintį. Nuėjau klausyti išpažinčių, klausykloje taip ir likau. Simboliškai nuo Gailestingumo sakramento pradėjau savo tarnystę, ir toje vietoje, kur Gailestingojo Jėzaus veikimas ypatingai patiriamas.

Kun. Valentin Dulko. Iš tikrųjų labai graži patirtis ir šiandien, važiuojant čia, metro sutikome vienuolę iš Peru, pradėjome kalbėtis, klausė iš kur mes, pasakėme, kad esame kunigai iš Lietuvos ir kad būtent Lietuvoje gyveno sesuo Faustina. O taip, mes žinome, girdėjome, kad pirmas Gailestingojo Jėzaus paveikslas Lietuvoje, - sako ji. Ji labai gražiai paliudijo savo patirtį apie Gailestingąjį Jėzų.

Kitais metais mūsų visų – Lietuvos tikinčiųjų ir kunigų – laukia nemažai iššūkių, kad Gailestingumo žinia pasieks visą pasaulį, tikimės, kad kuo daugiau tikinčiųjų ir piligrimų atvyks į Lietuvą. Turime dvi didžiąsias Gailestingumo šventoves.

O kaip apsisprendėte pasirinkti kunigystę, koks kelias iki seminarijos?

Kun. Valentin Dulko. Pašaukimas augo palaipsniui. Tikybos pamokos, malda namuose, tėvų pavyzdys. Bendros maldos kaime, kai žmonės renkasi per gegužines, birželines pamaldas prie kryžiaus, gieda litanijas, giesmes Švč. Mergelei Marijai. Man neretai tekdavo vadovauti toms pamaldoms. Močiutės vis vadindavo mane kunigu. Aš džiaugiausi, sakiau, o, aš esu kunigas savo kaime. Paskui buvo patarnavau bažnyčioje. Artėjo dvylikta klasė, reikėjo rinktis kelią. Kunigai, su kuriais bendravau, vis ragino: Valentinai, pagalvok apie seminariją. Tačiau tada dar nebuvau pilnai apsisprendęs, tad bandžiau stoti į žurnalistiką, vėliau rinkausi lietuvių kalbos, dailės pedagogikos studijas... Po tų studijų įstojau į kunigų seminariją, stojančiųjų buvom aštuoni, po didelių atrankų, ieškojimų, propedeutiniame kurse likome trise, o studijas pradėjome dviese -  su Danieliumi, ir štai čia šiandien esame dviese. Labai džiaugiuosi ir dėkoju Viešpačiui bei tikintiesiems už jų maldas už kunigus, pasivedame jūsų maldoms.

Kun. Daniel Narkun. Aš pasidalinsiu keliais įvykiais iš savo pašaukimo istorijos.. Kartu su mama, tėčiu, broliu mes eidavome į Šv. Mišias Vilniaus Šv. Dvasios parapijoje.  Tuo metu ten dirbęs kunigas Petras priėjo prie mūsų ir paklausė, ką čia šie vaikai veikia, tegu ateina patarnauti prie altoriaus. Mano brolis nuėjo patarnauti, o aš neskubėjau. Po kažkiek laiko vis tiek atėjau į zakristiją... Beje, tas kunigas, jis dabar Lenkijoje dirba, per mano primicijas sakė pamokslą. Jis išskyrė akimirką, kai aš atėjau į zakristiją, priėjau prie jo ir paklausiau: kodėl aš? Jis svarstė, ką galėtų atsakyti tokiam mažam vaikui (buvau gal ketvirtoje ar trečioje klasėje). Tad jis atsakė – Jėzus tau paruošė didelį nuotykį. Taip pradėjau patarnauti. Patarnavau daugiau nei dešimt metų.. Kitas įvykis, kai jau atėjo metas rinktis, nutiko irgi toje pačioje bažnyčioje. Po Komunijos atsisėdau prie altoriaus trumpai maldai, o tuo metu kažkoks vaikas iš bažnyčios, rodydamas į mane pirštu, sušuko: kunigas! Tuo momentu apsisprendžiau jau tikrai žengti tuo keliu.

Kun. Valentin Dulko. Labai gražiai pasakė klierikas Tomašas, sveikindamas mane mano šventimų dieną – Valentinai, tau linkiu, kad žmogus, tave pamatęs, sakytų: Viešpatie, šitame kunige aš matau Dievą. Kad kitas žmogus, matydamas mus, kunigus, ar besimeldžiančius ar tarnaujančius Atgailos sakramente, ar aukojančius Mišias, niekada nepasijaustų atstumtas, o būtų patrauktas. Patrauktas ne mūsų pačių, bet mumyse gyvenančio Kristaus.

Vatikano radijas