Kard. B. Rai UNESCO: be krikščionių islamui Artimuosiuose Rytuose gresia fundamentalizmas

Balandžio 28 dieną baigėsi Libano maronitų apeigų Bažnyčios vadovo kardinolo Bechara Rai vizitas Prancūzijoje, kurion jis atvyko tiesiai iš Armėnijos, kur minėjo 100 metų sukaktį nuo armėnų genocido, beveik sunaikinusio vieną iš didžiausių Osmanų imperijos krikščionių bendruomenių. Dešimtys tūkstančių maronitų gyvena Prancūzijoje, tad kardinolas pasinaudojo proga susitikti su savo tikinčiaisiais, inauguravo naują eparchijos būstinę. Tačiau jo vizituose Prancūzijos vyskupų konferencijos, JTO agentūros UNESCO ir Prancūzijos prezidento būstinėse išryškėjo viena tema, liūdnai susisiejanti su tuo, ką prieš šimtmetį patyrė armėnai: Artimųjų Rytų krikščionių išnykimo rizika. Jei piktinamės ir smerkiame prieš vieną amžių įvykusią tragediją ir neteisybę, ar galime paprasčiausiai stebėti tai, kas vyksta dabar?

Balandžio 25 dieną kardinolas iš Libano Jungtinių Tautų agentūroje UNESCO perskaitė pranešimą apie „Krikščionybę Artimuosiuose Rytuose ir jos vaidmenį skleidžiant kultūrą ir taiką“.

Pirmoje pranešimo dalyje ganytojas apžvelgė krikščionybės istoriją Artimuosiuose Rytuose. Čia prieš du tūkstančius metų dėl visos žmonijos pasiaukojo Dievo Sūnus, čia Jo mokiniai pirmą sykį buvo pavadinti „krikščionimis“, čia Bažnyčia įsiliejo ir persmelkė tautų gyvenimus – koptų, graikų, lotynų, aramėjų ir kitų. Po Milano edikto, užbaigusio krikščionybės persekiojimus, krikščionybė Antiochijoje ir Aleksandrijoje tapo esminiu kultūros elementu. Susiformavo kelios tradicijos – graikų, sirų, koptų, armėnų, chaldėjų, kiekviena su savo apeigomis, liturgija, teologija ir papročiais, tačiau priklausančios vienai visuotinei Bažnyčiai. Visos šios Bažnyčios sudarė regiono dvasinę ir kultūrinę bazę, kai VII amžiuje pasirodė islamas. Šis nuo pat pirmųjų savo gyvavimo metų turėjo kontaktų su krikščionimis, tarp kurių buvo ir arabų gentys. Nuo to laiko krikščionys buvo šalia musulmonų 1400 metų: Omejadų (661-750), Abasidų (750-1258), Mameliukų (1250-1516) ir Osmanų (1516-1918) valdymo laikotarpiais. Jie išgyveno, nepaisant kartais labai sunkių aplinkybių. Jie yra tikri šių žemių vaikai.

Krikščionių bendruomenės tapo kultūros tiltais tarp Artimųjų Rytų ir Europos, tarp Vakarų ir Rytų, tarp Viduržemio jūros pietinių ir šiaurinių pakrančių. XVI amžiuje į Artimuosius Rytus atvyko katalikų vienuolių ordinai, kurie steigė mokyklas, vėliau universitetus, formavo jaunuolius, prisidėjo prie taikos kultūros vystymo ir skleidimo dvasiškai ir politiškai. XIX amžiuje prasidėjo reikšmingos rusų ortodoksų ir protestantų misijos. Visos šios misijos tapo arabų pasaulio kultūrinio renesanso dalimi.

Kardinolas Rai priminė 1736 metų maronitų sinodą, kuris priėmė tuo laikotarpiu iš tiesų nepaprastą sprendimą: nurodė, kad visi berniukai ir visos mergaitės, taip pat našlaičiai, taip pat iš neturtingų šeimų, turi gauti pamatinį išsilavinimą. Buvo įsteigtos mokyklos, kurios buvo atviros visiems, nepriklausomai nuo religijos, konfesijos ar lyties. Greta sunkiai pervertinamo krikščioniškų mokyklų indėlio krikščionys vykdė socialinius darbus: steigė ligonines, namus našlaičiams, seneliams, neįgaliems, sergantiems. Ir priešingai, arabų-musulmonų civilizacijos nuosmukiai sutapdavo su krikščionių bendruomenių prislėgimu, slopinimu.

Yra neįmanoma kalbėti apie Artimuosius Rytus ir neminėti krikščionių. Jų bendruomenių menkėjimas, emigracija dėl konfliktų, ekonominių krizių atims iš regiono nepakeičiamus taikos ir vystymosi darbininkus, pabrėžė kardinolas Rai. Pasak jo, krikščionių išnykimas sudarytų sąlygas musulmonams prarasti nuosaikumą ir atvirumą, kuris iki šiol buvo būdingas daugumai Artimųjų Rytų musulmonų, vietą užleidžiant ekstremizmui ir fundamentalizmui. Artimųjų Rytų valstybės ir visuomenės prarastų savo įvairovę, tikėjimų ir etninių grupių sugyvenimo tradiciją, prie kurios krikščionys taip esmingai prisideda. 

Ką daryti? Reikia, dar kartą pabrėžė Libano maronitų vadovas, spręsti Izraelio ir Palestinos konfliktą, kuris yra visų kitų regiono konfliktų ištakose. Reikia laikytis Jungtinių Tautų gairių. Reikia padėti nutraukti kovas musulmonams sunitams ir šiitams: Irake, Sirijoje, Jemene, nutraukti paramą ginklais, pinigais ir politika radikalioms grupėms. Reikia tirti ir spręsti gilumines terorizmo šaknis. Reikia atgaivinti europiečių ir musulmonų sugyvenimą, Europos įsipareigojimą Viduržemio jūros regione, vietoj gynybinių ir karinių sienų statymo. Reikia parodyti musulmonams, kad nėra įvaryti į kampą ir negerbiami. Šiuose uždaviniuose rytų krikščionys gali labai padėti, todėl reikia pripažinti, kad jų buvimas yra strateginis ilgo laiko periode sprendžiant Artimųjų Rytų regiono konfliktus ir problemas. Čia svarbu, kad kuo greičiau būtų išspręsta krizė Libane ir išrinktas prezidentas krikščionis, kaip numatyta jo politinėje santvarkoje. Libanas yra vienintelė šalis, kuriame religija ir valstybė yra atskirtos, kur krikščionys ir musulmonai turi lygias teises. Libanas yra vilties pavyzdys, kurį reikia išsaugot. (Vatikano radijas)