Gerojo Ganytojo sekmadienį susitikimas su kunigų artimaisiais Panevėžyje

Balandžio 26  d., prasidedant ketvirtajai Velykų savaitei, Katalikų Bažnyčia šventė Gerojo Ganytojo sekmadienį. Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje ši diena buvo ypatinga, nes Sumos šv. Mišiose Panevėžio vyskupo Liongino Virbalo SJ kvietimu dalyvavo iš įvairių vietų suvažiavę Panevėžio vyskupijoje pareigas einančių kunigų mamos, tėvai, seserys, broliai ir kiti artimieji. Jie šį sekmadienį sukviesti neatsitiktinai - juk daugelio dvasininkų pašaukimo kelias prasidėjo būtent šeimoje. Kunigų artimiausi žmonės buvo kviečiami drauge melstis už pašauktuosius ir naujus pašaukimus.

Šv. Mišioms vadovavo vysk. Lionginas Virbalas SJ, drauge meldėsi vik. kun. Dainius Matiukas. Giedojo Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros Sumos choras, vadovaujamas varg. Antano Šauklio. 

Pamoksle vysk. L. Virbalas SJ pasidalino tokiomis mintimis:

Romoje katakombose yra skulptūra iš I-ojo amžiaus, kurioje vaizduojamas piemuo ir ant jo pečių avis – tai Gerasis Ganytojas. Plačiai paplitęs Gerojo Ganytojo vaizdavimas išreiškė bendrą įsitikinimą, kad Jėzus neapleidžia nė vieno, kad Jis globoja ir saugo. Pirmaisiais amžiais, kai šis atvaizdas paplito, krikščionys buvo persekiojami. Tad jie turėjo tą globą pajusti, turėjo būti tikrai tai patyrę.

Didelė mūsų dalis gyvename mieste ir Ganytojo vaizdas, keliančio ant savo pečių avį, mums ne toks jau ir suprantamas. Kuris iš mūsų esame glostęs avį? Galime pasiremti kitais pavyzdžiais, kurie mus priartintų prie to supratimo.

Jei mes kada buvome pasiklydę miške, ar nesiklausėme – galbūt mūsų artimieji kažkur šūkauja? Koks brangus, koks svarbus tas balsas – kad tiktai jį išgirstume!

Po žemės drebėjimo – ir dabar, po skaudžios nelaimės Nepale, – kaip žmonės klausosi, ar yra kas po griuvėsiais? Kaip laukia esantieji po griuvėsiais – ar juos kas išgirs, ar yra viltis išsigelbėti?

Pasak vyskupo buvusios mokytojos, kai ji išgirdo savo brolio balsą, skambinančio iš JAV telefonu po keliasdešimties metų išsiskyrimo, kai jau buvo tam galimybė, jai atėmė žadą, nebegalėjo nieko pasakyti, tik verkė.

Ką reiškia mylintis, mylinčio, artimo žmogaus balsas...

Čia yra ir tas Gerojo Ganytojo Kristaus balsas, šių dienų triukšme ir kakofonijoje – ramybės balsas, kuris nepataikauja, nesistengia bet kokia kaina sužavėti. Šis balsas kviečia, bet palieka laisvės atsiliepti. Pašaukia, bet ar mes link jo eisime, jau priklausys nuo mūsų.

Ypatingai išgirstamas Jėzaus balsas, kai atsiranda tų, kurie persiima šituo Jėzaus nusiteikimu, kurie pasiryžę guldyti gyvybę už kitus taip, kaip Kristus. Pašaukimų dieną, maldų už pašauktuosius, už naujus pašaukimus dieną, mes prašome ir meldžiamės, kad visi pažintų Kristų per pasiaukojimą tų, kurie yra regimi žmogiškieji ganytojai, kuriuos Kristus yra pašaukęs. Prašome, kad niekuomet nepritrūktų tų, kurie atsilieptų – jaunų, kilnių, drąsių žmonių. 

Mintis pakviesti tėvus, brolius, seseris kunigų, kurie darbuojasi Panevėžio vyskupijoje, kilo todėl, kad dauguma, didelė dalis pašaukimų kaip tiktai kyla šeimoje. Jaunuoliai, kurie matė pavyzdį – maldą, pasiaukojimą, meilę realiame gyvenime, pajuto, kad gali tokia meile dalintis Bažnyčioje. Daug mamų, močiučių, tėvų, senelių prisidėjo prie kunigų, vienuolių pašaukimo, daug už juos meldėsi.

„Tačiau šeimos vaidmuo, ypač kunigui, čia nesibaigia. Juk kunigas nesukuria savo šeimos. Todėl ryšys su šeima, kurioje jis gimė, išlieka ypatingas. Iš Jūsų jis laukia ir prašo patarimo, pagalbos, supratimo. Ačiū už tai. Ačiū, kad padedate, ačiū, kad paremiate savo buvimu, malda, išklausymu, supratimu; kad esate tie, į kuriuos galima atsiremti“ – dėkojo ganytojas.

Vyskupijoje visi tikintieji, o ypatingai kunigai yra tarsi viena šeima. Nėra darbdavio, o gyva bendruomenė visų čia esančių kunigų. Jeigu čia yra šeima, tai ir artimųjų šeimos yra labai brangios ir susiję. „Todėl noriu pabūti su Jumis, kartu melstis, pabendrauti. Prisimenu tuos, kurie negalėjo atvykti, tuos, kurie jau yra iškeliavę, kad žvelgtų į mus iš Amžinybės ir lydėtų savo malda. Norisi, kad susipažintumėte vieni su kitais ir vienytumėtės malda už tuos, kurie rengiasi kunigystei, už naujus pašaukimus, už pašauktųjų tėvus, kad jie bendradarbiautų su Viešpačiu. Pašaukimas – tai pakvietimas į laimę, pakvietimas eiti tuo keliu, kuris labiausiai atitinka kiekvieną asmenį. Tie, kurie atsiliepia pilna širdimi, su džiaugsmu, patiria tą laimę“ – sakė vysk. L. Virbalas SJ.

Vyskupas turi teisę per metus du kartus suteikti Apaštalinį palaiminimą, tad šv. Mišių pabaigoje vysk. L. Virbalas SJ suteikė šį palaiminimą tikintiesiems, tuo būdu galėjusiems pelnyti visuotinius atlaidus.

Po šv. Mišių beveik aštuonios dešimtys žmonių – dvasininkai ir jų artimieji – išsirikiavo bendrai nuotraukai prie katedros. Vėliau visi susirinko į parapijos salę agapei. Palaiminęs valgius, vyskupas pakvietė visus vaišintis, o pats ėjo prie svečių, su jais bendravo ir dovanojo paveikslėlius su malda už pašaukimus. Šventėje dalyvavo Panevėžio kunigai. Jaukiai apsupti savo artimųjų, visi kartu džiaugėsi bendryste.

Buvo galimybė svečių paklausti, ką jiems reiškia, kai artimas jų šeimos narys yra kunigas. Jūsų dėmesiui keletas pasidalinimų:

Panevėžio katedros alt. prot. Broniaus Antanaičio pusseserė Paulina Razgūnienė (iš Panevėžio):

Mes esame du atstovai: vyriausias pusbrolis ir aš, jauniausia pusseserė. Tarp mūsų skirtumas yra apie trisdešimt metų, tad galima sakyti – dviejų kartų atstovai.

Kai giminėje yra dvasininkas, jis yra vedlys. Jis visą mūsų giminės aplinką ir prižiūrėdavo, ir sutelkdavo, ir netgi truputį pareguliuodavo. Ar tai vestuvės, ar naujas atėjimas į giminę, visada būdavo su jo žvilgsniu. Mes turime tokią tradiciją: galima sakyti, kad visi mūsų giminėje tuokėsi, visi vaikučiai krikštyti pas dėdę prel. Bronių Antanaitį. Netgi ir tie, kurie įėjo į giminę, laiko savu ir krikštijasi, bei panašiai.

Kancl. kun. Sauliaus Černiausko mama Vida Černiauskienė (iš Utenos):

–Saulius nuo vaikystės pasiruošė, šešerių metų būdamas. Buvome atlaiduose ir jisai žiūrėjo, žiūrėjo į kunigą. Po atlaidų giminės sako: „Sauliuk, gal kunigu nori būti? Tu taip žiūrėjai į kunigą sudėjęs rankas“. Sako: „Noriu“. Būdavo, paklausia jį: „Kuo užaugęs būsi?“ – „Kunigu“. Na, vaiko svajonės... Paskui ta krizė, kur stoti mokytis, ir, kaip sakė jo draugas: „Dievulis patraukė už liežuvio. Kalbėjai, kalbėjai...“

Visiems  darbe buvo labai nuostabu, kai sužinojo: „Kaip čia dabar Saulius – kunigu?“ Pagalvoju, patyliu. Buvo ir tokių šnekų: „Palauk, palauk, susiras panelę ir išeis“. Taip į akis pasako, net verkiau vieną kartą. Galvoju: palaukit, kodėl taip iš karto žmogų reikia smerkti?  

–O kaip dabar, ar Jūs, būdama mama,  esate laiminga, kad turite sūnų kunigą?

–Gera, kad jis pasirinko tai, ką norėjo... Svarbiausia, kad jam gerai būtų.

Kancl. kun. Sauliaus Černiausko sesuo Jovita Černiauskaitė (iš Utenos):

–Man dar nebuvo dvylikos metų, kai jisai stojo į seminariją. Tai buvo iš pat vaikystės ir viskas atrodė labai natūraliai. Jokių keistumų.

Visų pirma jis man yra brolis. Jo užimtumas riboja bendravimą, bet kadangi mes du vaikai šeimoje, esame labai artimi. Tarp mūsų beveik aštuonerių metų skirtumas, jis gerokai vyresnis. Vaikystėje mane parvesdavo iš darželio. Rūpinosi tada, ir dabar. Ir aš juo dabar jau... kartais“.

Biržų dek. kun. Algio Neverausko brolis Antanas ir Antano žmona Danguolė (iš Utenos):

A. N. –Iš bendradarbių jaučiu išskirtinumą, pagarbą, kad kunigo brolis. Utena – tikintis kraštas. Netgi generalinis direktorius pastebi: „Čia kunigo brolis“.

Kaip giminėje jaučiasi kunigo buvimas?

D. N. –Buvo anūkės krikštynos, jis krikštijo. Labai smagu.

A. N. –Susitikti netenka labai dažnai. Šeštadienį, sekmadienį jis užsiėmęs, darbo dienomis – aš. 

Zarasų vik. kun. Aivaro Kecoriaus brolis Modestas:

– Visų pirma, tai yra labai didis, kilnus ir neapsakomas jausmas turėti kunigą brolį savo šeimoje. Labai miela, malonu, gera. Labai juo didžiuojuosi, labai myliu. Be galo gera matyti, kaip jis gyvena kunigo gyvenimą, kaip jam sekasi, ir mums kartu su juo pasidžiaugti. Tai gali jausti ir patirti galbūt artimiausi žmonės – šeima, brolis.

–Ar tos pareigos leidžia Jums susitikti taip dažnai, kaip anksčiau?

– Tikrai nevaržo, neapsunkina. Patys susikuriame tokius susitikimus, labai dažnai bendraujame telefonu. Gyvai susitikti ir pasimatyti gal sunkiau, bet ir tėviškėn suvažiuojame, ir vienas pas kitą. Gal ne taip dažnai, kaip norėtųsi, bet tai pavyksta, neatitolstame. Neatitraukia, neatima jo kunigystė iš mūsų. 

Dėkoju už pokalbį.

Lina Kiršaitė