Trečiasis Velykų sekmadienis

Sugrįžę iš Emauso mokiniai papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną. Jiems apie tai besikalbant, pats Jėzus atsirado tarp jų ir prabilo: „Ramybė jums!“ Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią. O jis paklausė: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“. Tai taręs, jis parodė jiems rankas ir kojas. Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: „Ar neturite čia ko nors valgyti?“ Jie padavė jam gabalą keptos žuvies. Jis paėmė ir valgė jų akyse.

Paskui Jėzus tarė jiems: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“. Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ir pasakė: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai. (Lk 24, 35-48)

VELYKŲ ŽINIA

„Ko taip išsigandote?- klausia mokinių Jėzus, ir šis klausimas nuskamba, kaip savotiškas skundas, pasiekiantis kiekvieno mūsų ausis. Viešpats klausia mūsų: kuo mes Jį laikome? Gal kaip ir apaštalai, kurie, išvydę prisikėlusį Mokytoją, tarėsi matą dvasią, mes taip pat esame linkę sutapatinti Jį su savo poreikiais ir emocijomis, svajonėmis, kurios niekuomet neišsipildo?

Norėdamas sustiprinti mūsų tikėjimą Jėzus prabyla: „Pasižiūrėkite, palieskite, valgykime kartu!“ Jis, prisikėlęs ir perkeistas, nusižemina iki visiems suvokiamo konkretumo. Jo buvimą kartu įrodo ne žaibai ir griaustinis, bet rankos, duona, vandens stiklas, nubyrėję trupiniai,- visa tai, ką vadiname kasdienybės Evangelija. Dievas, atėjęs pas žmones, apsireiškia su kūnu ir kaulais, Jis moka švelniai apkabinti, moka braukti nuo kaktos prakaitą, moka, taip pat, kaip ir mes visi, pravirkti…

Pirmasis Viešpaties pasiūlymas yra judesys, reiškiantis bendrystę: „Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite…“ Žinoma, šiais laikais mes teisėtai galime klausti, kokiu būdu galėtume prisiliesti prie Jo, ir, veikiausiai, tai įvyksta tada, kai Jis pats prisiliečia prie mūsų: širdies įkarščiu, netikėtai užplūdusiu džiaugsmu, kukliu nusižeminimu, žemės žaizdomis, kūrinio skausmu ar švelnumu. Visa tai, ką mes sutinkame pasaulyje, yra Dievo kūnas, prie kurio galime prisiliesti…

„Ar neturite čia ko nors valgyti?“- šis klausimas yra gyvybės ženklas. Kai prašoma ką nors daryti kartu, tuo pabrėžiamas atkurtas tarpusavio ryšys, vėl atsiradusi bendrystė. Apaštalams tai – kasdieninis dalykas, reiškiantis, kad gyvenimas tebesitęsia. Jie jau ne kartą buvo valgę kartu su Jėzumi, ir dabar Jis vėl siūlo daryti tą patį. Jėzus yra draugas, kuris suteikia nepaprastą skonį kasdienei duonai. Kiekvienam iš mūsų tai tampa priminimu, kad mūsų išganymas paremtas ne pasninkais, kuriuos sau užsidedame vardan Dievo, bet yra valgymas kartu su Juo, dalijimasis savo troškimais ir svajonėmis. Dievas, būdamas su mumis, teikia jėgų ir noro gyventi.

Apaštalams tai buvo ir ženklu, iš kurio jie atpažino Jėzų. Jie gerai pažinojo Jį, trejus metus drauge vaikščiodami Palestinos keliais tarp alyvmedžių, nuo vieno kaimelio iki kito, žvelgė vieni kitiems į akis, tačiau dabar Jo neatpažino, nes Prisikėlimas nėra paprastas grįžimas į ankstesnį gyvenimą, bet perkeitimas. Jėzus yra tas pats ir kitoks, ankstesnis ir perkeistas, todėl ir atpažinti Jį įmanoma tik iš tų, ankstesniųjų, ženklų, kad galiausiai patikėtume kita tikrove.

„Jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus“. Iš tiesų tai buvo įmanoma tik po Prisikėlimo, kai žmogiškos širdies atodūsiai susilieja su dangaus platybėmis, o mes, ištroškę gyvenimo prasmės suvokimo, apšviesti Jėzaus pergalės, skaitome ir rūpinamės suprasti Žodį. Tada suvokiame, kad, nežinodami tiesos apie Prisikėlimą, Šventąjį Raštą suprantame, kaip mums atrodo patogiau, taip, kaip tai daro viso pasaulio netikintys kalbininkai ir literatūros žinovai. Deja, tada pavyksta Evangeliją pritaikyti prie visko: karo logikos, ekonomikos stabų, savo pačių instinktų…

Galiausiai nuskamba dar vienas, nepaprasto kilnumo pažadas: „Jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą“. Atleidimas reiškia, kad galime būti tikri, jog niekas nėra galutinai pražuvę. Tai gyvenimo triumfas, pažadas, uždegantis abejingas širdis, niekuomet neatšaukiamas bendrystės pasiūlymas.

Ne tik apaštalai, bet ir mes visi, girdėdami visa tai, suprantame, kad Kristus nėra šmėkla. Jis yra apsivilkęs mūsų žmogyste, Jis yra mūsų dienų gyvybė, Jis yra pasaulio pavasaris. Jo rankos išskėstos kiekvienam iš mūsų, kad galėtume Jį paliesti, leistumės paliečiami Jo meilės ir taip savo viltį paverstume meile.

(Mons. Adolfas Grušas)