Popiežiaus žinia armėnams. Prieš šimtmetį įvykusią armėnų kankinystę prisiminti turi visi

Pasibaigus Dievo Gailestingumo sekmadienio Mišioms, popiežius Gailestingumo koplyčioje pasisveikino su armėnų patriarchais katolikosais Karekinu II ir Aramu I, katalikų patriarchu Nerses Bedros XIX bei Armėnijos prezidentu Serž Azati Sargsyan, įteikdamas jiems pasirašytą žinios armėnams tekstą.

Prabėgus šimtmečiui po baisių žudynių, kurios buvo tikra armėnų tautos kankinystė, dar ir šiandien nėra nei vienos šeimos, kuri nebūtų praradusi kažkurio iš savo artimųjų. Tai buvo išties „Didysis blogis“, - pažymima žinioje, kuria popiežius išreiškia savo artumą armėnų tautai, vienydamasis su ja maldoje.

Šventasis Tėvas pasidžiaugia proga melstis kartu su atvykusiais armėnų patriarchais liturgijoje, kurios metu Bažnyčios mokytoju skelbiamas šv. Grigalius Narekietis. Šis X a. gyvenęs vienuolis gebėjo išreikšti armėnų tautos jausmus geriau nei bet kas kitas. Jis šauksmui suteikė balsą, tampantį malda skausmingos ir nusidėjusios žmonijos, prislėgtos savo bejėgiškumo, tačiau nušviestos Dievo meilės. Jis primena armėnų tautos krikščionišką pašaukimą, kuris siekia 301 metus, kai Armėnija, šv. Grigaliaus Švietėjo vedama atsivertimo ir krikšto keliu, tapo pirmąja tauta, kuri visuotinai priėmė Kristaus Evangeliją. Armėnų tauta, nušviesta Kristaus šviesos ir jo malonės, įkvėpta iš Kryžiaus kylančios vilties, įveikė daugybę išbandymų ir kančių. Tikėjimas lydėjo ir palaikė ją ir tragišku laikotarpiu prieš šimtą metų, kuris įvardijamas kaip pirmasis XX amžiaus genocidas. Tęsdamas popiežiaus Leono XIII pradėtą tarpininkavimą, popiežius Benediktas XV, kuris pasmerkė Pirmąjį pasaulinį karą kaip „beprasmes žudynes“, darė viską, ką galėjo iki pat galo, kad sustabdytų tai. Dėl to jis rašė sultonui Mahometui V, prašydamas, kad būtų išgelbėti daugelis nekaltųjų, o slaptoje 1915 m. gruodžio 6 d. vykusioje Konsistorijoje didžiai nusiminęs pranešė, kad „nelaiminga armėnų tauta vedama į sunaikinimą“.

Prisiminti tai, kas nutiko, privalo ne tik armėnų tauta ir Visuotinė Bažnyčia, tačiau visa žmonių šeima, nes iš šios tragedijos kylantis perspėjimas mums neleidžia kartoti panašių klaidų, kurios įžeidžia Dievą ir žmogaus orumą. Net ir šiandien konfliktai kartais perauga į nepateisinamą smurtą, kuris kurstomas pasinaudojant etniniais ir religiniais skirtumais, - rašo popiežius žinioje armėnų tautai.

Šventasis Tėvas linki, kad šis skausmingas minėjimas visiems taptų priežastimi nuolankiai ir nuoširdžiai viską permąstyti, atverti širdį atleidimui, taikos ir atnaujintos vilties šaltiniui. Šv. Grigalius Narekietis, nuostabus žmogaus sielos virpesių vertėjas, tarsi mums taria pranašiškus žodžius: „Aš savanoriškai prisiėmiau visas kaltes, nuo pirmojo tėvo kalčių iki paskutiniojo jo palikuonio, ir laikau save atsakingu“. Kaip paliečia šis visuotinio solidarumo jausmas!, - pastebi popiežius, linkėdamas, kad Dievas leistų atnaujinti susitaikymo kelią tarp armėnų ir turkų tautų, kad taika pražystų ir Kalnų Karabache. Juk tai tautos, kurios nepaisant skirtumų ir įtampų, praeityje išgyveno ilgus taikaus sambūvio periodus, ir net smurto sūkuryje liudijo solidarumo ir abipusės pagalbos atvejus.

Popiežius išreiškė viltį, kad pralietas kankinių kraujas stebuklingai artintų pilną vienybę tarp krikščionių, ypač stiprintų broliškos draugystės ryšius, kurie jau sieja Katalikų Bažnyčią ir Apaštališkąją Armėnijos Bažnyčią. Daugybės brolių ir seserų liudijimas, kurie paaukojo savo gyvybę už tikėjimą, vienija skirtingas konfesijas. Tai kraujo ekumenizmas, kuris paskatino šv. Joną Paulių II paminėti visus XX a. kankinius 2000 m. Jubiliejaus metu. Ir šiandienos iškilmė ataidi šiame dvasiniame ir bažnytiniame kontekste, dalyvaujant abiejų Bažnyčių atstovams ir dvasiškai vienijantis tikintiesiems, kurie išsibarstę po visą pasaulį. Žinią Šventasis Tėvas baigė patikėdamas šias intencijas Dievo Motinai, į kurią kreipėsi Grigaliaus Narekiečio žodžiais.

Vatikano radijas