Didžioji savaitė Lietuvos vyskupijose

Panevėžio katedroje Didįjį ketvirtadienį vyko šv. aliejų pašventinimo pamaldos. Joms vadovavo Panevėžio vysk. Lionginas Virbalas. Drauge šventė gausus vyskupijos kunigų būrys. Panevėžio vyskupas pasakė tai progai skirtą pamokslą.

Minime kunigystės įsteigimą,- sakė jis. Vyskupas pasveikino kunigus, šiais metais švenčiančius įvairius Jubiliejus. Su auksiniu jubiliejumi: Kan. Petrą Budriūną ir kan. Pranciškų Tamulionį; Su sidabriniu jubiliejumi: kun. Rimantą Gudelį ir kun. Salvijų Pranckūną. Ir kitus sukaktuvininkus. 40-ąsias kunigystės metines švenčia kun. Viktoras Cukuras, 30 metų – Petras Baniulis, Jonas Bučelis, Feliksas Čiškauskas, Algirdas Dauknys, Vladas Jackūnas, Aurelijus Simonaitis, Virginijus Veilentas; 55-ąsias šventimų metines mini kun. Sigitas Uždavinys. “Viešpats teatlygina už visa gera, ką esate nuveikę. Jis vienas tai geriausiai žino. O mes jums tariame nuoširdų ačiū,” - sakė Ganytojas.

Pamoksle vyskupas išvystė skaitiniuose girdėtą patepimo temą. (“Visi čia esantys esame patepti. Per krikštą, sutvirtinimą tapome “Išrinktoji giminė”… Mes, gavę šventimus, prisimename patepimą chrizma.) Šventimais esame paskirti Dievui. Ir išskirti nuo to, kas nepriklauso jo misijai. Paulius laiške Romiečiams gražiai prisistato: “pašauktasis apaštalas, išskirtas skelbti Gerąją Dievo Naujieną”. Bet “išskirtas” nereiškia visiškai atskirtas. Tą primena II Vatikano Susirinkimas, sakydamas: “NT kunigai savo pašaukimu ir šventimais tam tikru būdu Dievo tautoje išskiriami, tačiau ne tam, kad nuo jos ar nuo bet kurio žmogaus užsisklęstų, o tam, kad visiškai pasišvęstų Viešpaties pavestajam darbui. Jie negalėtų būti Kristaus tarnautojai, jei neliudytų ir neperteiktų kitokio gyvenimo negu žemiškasis. Antra vertus, jie nepajėgtų tarnauti žmonėms, jei liktų svetimi jų gyvenimui ir sąlygoms” (plg PO).

Kunigas yra tarp žmonių. Ir neša tą, kuris jį siuntė.  Ir kurį trokšta visiems skelbti... Kunigui reikia būti “dėl kitų”. Jam dera būti kaip Gerasis Ganytojas – Jėzus- kuris už avis guldo savo gyvybę; kuris Eucharistijoje atiduota save kaip duoną, laužomą už pasaulio gyvybę. Viešpats, pasilenkęs mokiniams plauti kojas, padeda neužmiršti, kad  visos pareigos yra ne dėl mūsų... Taip pat pakeitimai šiose pareigose nėra nei premijos, nei pažeminimai. (Jie vyksta tam, kad Bažnyčia galėtų gyvuoti ir vykdyti Kristaus patikėtą užduotį)...

Kartais kunigystę nešam, jausdami, kad neatitinkam Jėzaus pašaukimo. Pažymėtinas yra Mato atsiliepimas į Jėzaus kvietimą. Jis net negalvojo prisidėti prie naujo Mokytojo grupės… Koks yra mano atsiliepimas? – klausė pamokslininkas… Kunigystė ne tik dovana, bet ir įgaliojimas… Kristaus pašaukimas įgalina būti apaštalu ir Evangelijos skelbėju. Šį lobį nešiojame moliniame inde. Bet tai teneatima drąsos ir noro nešti evangeliją, ir dalintis tuo džiaugsmu. Visai nebūtina pasirodyti nesužeidžiamu… Linkiu, kad būtume Bažnyčios uolos. O gal kartais nors maži akmenėliai. Tie, kurie sugeba verkti dėl savo ir kitų sužeidimų, o ne gniuždo kitus įvairiais reikalavimais. (Gerai jeigu dar evangeliniais. Blogiau, kai tik istoriškai susiformavusiais ar mūsų pačių susikurtais.) Užduočių gausa didėja. Tie patys darbai guls ant mažėjančių kunigų gretų pečių. Nors nemažas tikinčiųjų būrys gražiai įsijungia, bet … jauni žmonės nepajėgia įžvelgti tikėjimo grožio ir Eucharistijos vertės. Suaugusieji lieka abejingi krikščioniškajam įsipareigojimui. Neatidėliotinai reikia evangelizacijos ir krikščioniško ugdymo. Todėl teks ieškoti naujų kelių liudyti Kristų... Esame pašaukti būti misionieriška Bažnyčia, eiti į žmones, kaip sako Pranciškus. Esame čia, kad sustiprintume savo pasitikėjimą Dievu, o taip pat Evangelijos džiaugsmu. Kad patvirtintume, jog esame pasiruošę darbuotis. Linkiu sutikti šv. Velykas, žvelgiant į Kristų, ir džiaugtis galimybe tarnauti broliams ir sesėms.

Šv. Mišiose kunigai atnaujino kunigystės pažadus, vyskupas pašventino šv. Krizmą, neokatechumenų ir ligonių aliejus.

Gi, Didįjį Penktadienį vidurdieny XX metai iš eilės Kryžiaus kelio pamaldos vyko Berčiūnų pušyne prie čia įrengtų Kryžiaus kelio stogastulpių. Pamaldose dalyvavo Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas ir vysk. emeritas Jonas Kauneckas, keletas kunigų ir virš dviejų šimtų susirinkusių tikinčiųjų, nepabūgusių pavasariško, nors ir šalto lietaus. Renginio metu vyko akcija „Paremkime Artimųjų Rytų krikščionis“. Kun. Dvarecko Kryžiaus kelio tekstus skaitė Arūnas Juškys. Po pamaldų Lipniūno kultūros centro jaunimas, vyskupui palaiminus, padalijo naminės duonos ir sulos.

Po vakarinių pamaldų Panevėžio miesto širdyje – Senvagėje – vyko Kryžiaus kelio pamaldos miesto žmonėms, kurioms vadovavo Panevėžio vysk. Lionginas Virbalas. Renginyje dalyvavo virš tūkstančio panevėžiečių. Melstasi už miestą ir jo žmones bei vadovus, už jaunimą, ligonius, vargšus, nuteistuosius, priklausomybių kamuojamus ir kt. „Tos patirtys, kurias teko pergyventi Jėzui, nesvetimos ir mums. Jos yra palietusios ir mus kiekvieną. Todėl svarbu susidėlioti jų prasmę Kryžiaus Kelio šviesoje“,- įžangoje sakė vyskupas. Kryžiaus kelią maldininkai pradėjo prie Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Aleksandro paminklo. Kryžių nuo antros stoties nešė įvairios visuomenės grupės: vienuolės, Veikliųjų vyrų draugija, Anoniminių alkoholikų „Pradžia“ grupė, jaunimas, Panevėžio moterų pataisos namų pastoracinė grupė ir kt. Renginį režisavo režisierė Inga Talušytė. Senvagės saloje buvo nukryžiavimo scena. Čia šv. Petro ir Povilo parapijos klebonas kun. Romualdas Zdanys kvietė maldininkus simboliškai po kryžiumi sumesti atsineštus akmenėlius, simbolizuojančius nuodėmę, ir, užsidegus žvakę, nuo tos vietos žengti Šviesos keliu. Stotis atitinkančias evangelijos ištraukas skaitė Gediminas Vasiliauskas. S. Vitalijos Federavičiūtės parengtus tekstus skaitė Vitalija Vasiliauskaitė. Prie kiekvienos stoties vyko Panevėžio aktorių Evaldo Stokės, Jolantos Miciūnaitės, Pauliaus Steponavičiaus subtilios vaidybinės iliustracijos. Renginio metu vyravo rami maldos atmosfera, kurią juto ir pašaliečiai. Parapijos klebonas dėkojo gausiems talkininkams, prisidėjusiems prie šio renginio pasiruošimo. Panevėžiečiai tikisi, kad toks renginys miestui taps tradiciniu.

Vatikano radijui kun. Agirdas Dauknys iš Berčiūnų

* * *

Didžiojo ketvirtadienio rytmetį Kauno arkikatedroje bazilikoje buvo švenčiamos Krizmos šv. Mišios. Jų liturgijai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, koncelebravo arkivyskupijos augziliaras vyskupas Kęstutis Kėvalas ir apie 70 arkivyskupijoje tarnaujančių kunigų. Dvasininkai atėjo prie Didžiojo altoriaus didžiule procesija, liturgijoje patarnavo Kauno kunigų seminarijos klierikai, o giedojo Kauno sakralinės muzikos mokyklos choras „Pastoralė“.

Didžiojo ketvirtadienio Krizmos šv. Mišiose buvo dėkojama už Jėzaus Kristaus įsteigtus Eucharistijos ir Kunigystės sakramentus. Tą dieną susirinkdami kartu, vienybėje su savo vyskupais, kunigai atnaujino kunigystės pažadus, kuriuos davė prie altoriaus Šventimų dieną. Liturgiją gausiai dalyvavusiems tikintiesiems aiškinęs kurijos kancleris mons. Adolfas Grušas prieš jai prasidedant kvietė malda palydėti kunigų tarnystę, kad jie būtų tokie ganytojai, kokių laukia Dievas ir  trokšta žmonių širdys. Visų dėmesys buvo atkreiptas ir į kitą svarbų Krizmos šv. Mišių momentą – jose buvo šventinami ligonių, katechumenų aliejai ir konsekruojama šventoji Krizma, kurie naudojami teikiant šventuosius Sakramentus, kad Dievas per juos regimai įžengtų į žmonių gyvenimą.

Pradėdamas Krizmos šv. Mišias arkivyskupas Sigitas Tamkevičius sveikino labai gausiai dalyvaujančius brolius kunigus, vienuolius ir vienuoles bei visą susirinkusią bendruomenę, kvietė visus dėkoti Viešpačiui už Kunigystės ir Eucharistijos dovanas.

Vėliau sakydamas homiliją arkivyskupas darsyk atkreipė dėmesį į ką tik paskelbtą Dievo žodį, pastebėdamas, kaip sunku buvo nelaisvės vargų, liūdesio, dvasinės tamsos slegiamai Izraelio tautai patikėti pranašo Izaijo gerąja žinia, jog ateina Viešpaties malonės metas ir su šia tauta bus sudaryta amžinoji sandora.

Ganytojas atkreipė dėmesį, kaip izraelitai klausėsi Jėzaus sinagogoje (Lk 4, 16–21). Visų akys buvo nukreiptos į Jėzų, jie klausėsi, bet netikėjo. Jėzus skelbė Gerąją naujieną, bet jai priimti reikėjo tikėjimo.

„Jėzus atėjo į saviškių tarpą kaip Dievo meilės pasiuntinys“, – sakė ganytojas, pabrėždamas, jog tik Dievas gali išvaduoti, kiekvieną išlaisvinti iš nuodėmės kalėjimo. Dievas per Bažnyčią, kaip minėta homilijoje, siunčia kunigus, kad jie atliktų pranašiškąją misiją, skatintų žmones nesusitaikyti su nuodėme ir priimti Dievo gailestingumą.

„Ačiū, broliai kunigai, kurie su meile tarnaujate Dievo tautai. Dėkoju visiems, kurie nepavargdami, nesavanaudiškai ir uoliai dalijatės Dievo žodžiu ir sakramentų teikiamomis malonėmis. Ačiū, kad nepamirštate silpnųjų savo bendruomenių narių, į kuriuos popiežius Pranciškus nuolat kreipia mūsų visų dėmesį“, – sakė arkivyskupas, sykiu paragindamas tikinčiuosius melstis už kunigus, kad jie būtų tikri Dievo ir žmonių tarnai, užtarti malda tuos, kurie suklysta dėl žmogiškojo silpnumo ar palieka kunigo misiją.

„Viešpatie, padėk  visiems tikintiesiems vertai ir su didžiausia pagarba dalyvauti Mišiose, adoruoti ir maitintis Eucharistija“, – sakė homiliją užbaigdamas arkivyskupas šį Didįjį ketvirtadienį, kai Bažnyčia dėkoja už Eucharistijos įsteigimo dovaną.

Pradedant Didįjį Viešpaties kančios ir prisikėlimo Tridienį Kauno arkikatedroje ir visose arkivyskupijos bažnyčiose vakare bus aukojamos Paskutinės vakarienės Mišios.

Balandžio 3 d. vakarą Kaune nuo Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios prasidėjo tradicinė Didžiojo penktadienio Kryžiaus kelio procesija miesto gatvėmis į arkikatedrą baziliką, kurią organizavo arkivyskupijos kurija.

Po Kristaus Kančios pamaldų arkikatedroje, parapijų bei rektoratų bažnyčiose labai gausiai susirinkę į procesiją arkivyskupijos ganytojai, gausus būrys miesto parapijose bei rektoratuose tarnaujančių kunigų, įvairių kongregacijų seserų vienuolių, daug jaunų žmonių, šeimų su žvakėmis rankose ėjo beveik dvi valandas trukusį kelią Laisvės alėja, Vilniaus gatve, atmindami ir apmąstydami Viešpaties kančią, jo mirtį ant kryžiaus dėl visos žmonijos išgelbėjimo.

Prie procesijos tą vakarą prisijungė ir miesto svečių, drauge ėjo būrelis jaunų katalikų, atvykusių iš kitų šalių ir studijuojančių Kauno universitetuose. Procesijos tvarka ir rimtimi rūpinosi jaunieji Jono Pauliaus II piligrimų centro savanoriai.

Šventąjį Kryžių nešęs Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ paragino eiti Viešpaties kančios kelią apgailint savo ir kitų žmonių kaltes, ypač melstis už taiką pasaulyje, tuose kraštuose, kurių gyventojai kenčia karo, persekiojimų baisumus, šiais Pašvęstojo gyvenimo metais taip pat melstis už Dievui savo gyvenimą pašventusius vienuolius.

Kryžiaus kelio maldai vadovavo Kauno I dekanato dekanas mons. Vytautas Grigaravičius, o apmąstant Jėzaus kančią 14-oje Kryžiaus kelio stočių Šventąjį Raštą skaitė 14 dvasininkų – vyskupas Kęstutis Kėvalas, mons. Vytautas Grigaravičius bei parapijų klebonai ar vikarai: Gytis Stumbras, Dainius Lukonaitis, Tomas Trečiokas, Audrius Martusevičius, Renaldas Šumbrauskis, Virginijus Birjotas, Tomas Pilchas OFM Cap., Linas Šipavičius, Darius Vasiliauskas, Nerijus Pipiras, Paulius Saulius Bytautas OFM, Evaldas Vitulskis. Mąstymus skaitė Kauno kunigų seminarijos klierikai – Vincentas Lizdenis ir Liutauras Vilėniškis, o maldavimus – seserys vienuolės: benediktinės, Marijos tarnaitės, pranciškonės, vargdienės ir eucharistietės. Šiais metais Kryžiaus keliui apmąstyti buvo pasitelkti kun. Kęstučio Dvarecko tekstai iš meditacijų knygos „Nukryžiuotos meilės keliu“ (2014, parengta kartu su dail. Vaidotu Kvašiu ir Andriumi Navicku). Giedojimui vadovavo sesuo benediktinė Celina Galinytė.

Ši besimeldžianti minia tą vakarą nešė miestui gerąją naujieną – visų žmonių išgelbėjimą per Kristaus kryžiaus kančią ir mirtį,  paliudijo miesto gyventojams ir svečiams (nemažai jų vakarojo centro ir senamiesčio kavinėse) savo tikėjimą ir ištikimybę žmonių išduotam, mirti didelėse kančiose pasmerktam Viešpačiui. Labai jautrūs Kryžiaus kelio stočių tekstai skatino atverti širdis tam skausmui, kurį Jėzus patyrė savo kančios, atmetimo, patyčių kelyje, apmąstant kartu su minėtų meditacijų autoriumi ir meldžiantis: „Kas aš tau, Viešpatie? Mirties akivaizdoje norisi daug kalbėti, o tereikia prarasti žadą, idant išgirsčiau tavo meilės prisipažinimą, meilės, kuri visa pakelia <...> Pasigailėk mūsų, Viešpatie.“

Prie arkikatedros durų apmąstę paskutinę Kryžiaus kelio stotį – Viešpaties palaidojimą po baisios mirties ant kryžiaus, tačiau viltingai skelbę savo malda: „Viešpatie, padėk mums tikėti, kad pabaiga gali būti nauja pradžia ir kad kapas yra tik tarpduris naujai gyvybei... kad Tu esi Viešpats – gyvųjų ir mirusiųjų“ procesijos dalyviai atėjo į arkikatedrą.

Čia kartu su arkivyskupu meldėsi baigiamąja malda ir buvo palaiminti Šventojo Kryžiaus relikvija. Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius nuoširdžiai padėkojo tokiems gausiems Kryžiaus kelio procesijos dalyviams (jų buvo pilna arkikatedra), palinkėjo gražių Viešpaties Prisikėlimo švenčių pakviesdamas į Velyknakčio vigilijas savo parapijų bažnyčiose.

Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba