Didysis penktadienis. Kristaus agonija tęsiasi iki pasaulio pabaigos

Didįjį penktadienį popiežius Pranciškus šv. Petro bazilikoje vadovavo Viešpaties kančios pamaldoms. Kaip įprasta, šia proga homiliją sakė Popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap.

„Jėzus išėjo laukan su erškėčių vainiku ir purpurine skraiste. Pilotas tarė: Štai žmogus (Ecce homo)“ (Jn 19,5). Tarp daugybės tapybos darbų „Ecce homo“ tema, - sakė t. Cantalamessa, - norėčiau paminėti vieną, kuris man padarė nepaprastą įspūdį. Tai šešioliktojo amžiaus flamandų tapytojo Jano Mostaerto paveikslas, saugomas Londono National Gallery. Jėzus su erškėčių vainiku ant galvos. Rankoje – kareivių sugalvota jo karališkumo parodija – surištų sausų šakų pėdas. Burna pravira. Jis sunkiai kvėpuoja. Ant pečių sunki skraistė, panaši ne į audeklą, bet į skardos gabalą. Riešai surišti grubia virve. Jėzus nereaguoja. Jis visiškai bejėgis, visų istorijoje persekiojamų žmonių prototipas.

Medituodamas kančią, Pascalis yra pasakęs: „Kristaus agonija tęsiasi iki pasaulio pabaigos. Nemiegokime.“ Kiek daug „Ecce homo“ pasaulyje. Mano Dieve, kiek daug! Kiek kalinių, kaip Jėzus pas Pilotą, apleistų, surakintų, kankinamų. Šūksnis „Ecce homo“ liečia ne tik aukas, bet ir budelius. Jis taip pat reiškia: Štai ką žmogus gali padaryti!

Krikščionys, žinoma, nėra vieninteliai šiandien pasaulyje kenčiantys smurtą ir žudomi žmonės, tačiau negalime nematyti, kad daugelyje šalių būtent jie dažniausiai tampa aukomis. Kaip tik vakar šėlstantys džihadistai nužudė 147 krikščionis universitete Kenijoje. Jėzus yra pasakęs: „Ateis valanda, kada jūsų žudikai tarsis atlieką šventą pareigą Dievui“ (Jn 16,2). Turbūt niekados istorijoje šie žodžiai taip tiksliai nebuvo išsipildę kaip šiandien.

Tačiau mes šiandien neturime teisės kaltinti, nes išduotume slėpinį, kurį švenčiame, - sakė t. Cantalamessa. Jėzus mirė šaukdamas: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23,34). Šią maldą jis ne tyliai šnabždėjo, bet šaukė, kad visi gerai girdėtų. Jėzus mus moko, kad atleidimas neturi ribotis tik blogų ketinimų atsisakymu prieš tuos, kurie mus skriaudžia. Atleidimas turi virsti malda už juos. „Melskitės už savo persekiotojus“ (Mt 5,44).

Norėtųsi tarti: „Viešpatie, tu prašai neįmanomų dalykų“. Tačiau jis atsakytų: „Žinau, bet aš numiriau, kad duočiau jums tai ko iš jūsų prašau. Aš ne tik jums duodu įsakymą atleisti, ne tik duodu herojišką atleidimo pavyzdį, bet savo mirtimi aš jums taip pat suteikiau malonę, kurios dėka jūs esate pajėgūs atleisti. Aš palikau pasauliui ne tik mokymą apie gailestingumą, bet aš esu Dievas ir iš mano mirties jums ištekėjo gailestingumo upė. Iš jos galite gausiai semtis gailestingumo jubiliejaus metais, kurie netrukus prasidės“.

Kas nors galėtų pasakyti, kad sekti Kristų – tai pasyviai pasiduoti mirčiai. Kaip tik priešingai! Prieš pat kančią Jėzus pasakė apaštalams: „Būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį“ (Jn 16,33). Galutinė pergalė, kurią regėsime pasaulio pabaigoje, jau yra įvykusi. Nuo pat Jėzaus mirties ant kryžiaus dienos blogis yra pralaimėjęs. Net jei jis kartais dedasi esą triumfuojantis, jam jau paskelbtas galutinis neatšaukiamas nuosprendis.

Smurtas mus verčia kelti klausimus, mus piktina, ypač šiandien kai matome naujas baisias žiaurumo ir barbarybės formas. Mes, krikščionys, negalime susitaikyti su mintimi, kad įmanoma žudyti Dievo vardu. Kai kas galėtų paprieštarauti, kad ir Biblijoje netrūksta smurto scenų, kad Dievas vadinamas „kareivijų Viešpačiu“. Argi ne pats Dievas Mozės įstatyme kai kuriais atvejais reikalauja mirties bausmė? Jei šis klausimas būtų užduotas Jėzui, jis atsakytų panašiai kaip atsakė į klausimą apie skyrybas. Mozė tai leido dėl žmonių širdies kietumo, bet pradžioje taip nebuvo (plg. Mt 19,8). Dievas neleido atkeršyti už Abelio mirtį. Nevalia nužudyti netgi žudiko.

Paulius kalba apie „dieviškojo kantrumo laiką“ (Rm 3,25). Dievas toleravo smurtą, poligamiją, skyrybas ir kita, tačiau tuo pat metu vedė savo tautą į tą laiką kai viskas taps nauja kūrinija. Šis laikas atėjo kai Jėzus paskelbė: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą... Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus.“ (Mt 5,38-39.43-44).

Tikrieji Kristaus kankiniai miršta ne sugniaužę kumščius, bet sudėję rankas maldai, - sakė t. Cantalamessa ir Didžiojo penktadienio pamokslą baigė malda: Viešpatie Jėzau, meldžiame tave už persekiojamus mūsų tikėjimo brolius ir už visus „Ecce homo“, kurie šiandien yra pasaulyje, krikščionis ir nekrikščionis. Marija, kuri buvai prie savo sūnaus kryžiaus ir kartu su juo šnabždėjai „Tėve, atleisk jiems“, padėk mums blogį negalėti gerumu, įkvėpk mūsų laikų vyrams ir moterims taikos, gailestingumo ir atleidimo troškimą. (Vatikano radijas)