Verbų sekmadienis

Prisiartinęs prie Jeruzalės pro Betfagę ir Betaniją, ties Alyvų kalnu, Jėzus pasiuntė du savo mokinius, tardamas: „Eikite į kaimą, kurį matote, ir, vos įžengę į jį, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar niekas iš žmonių nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. Jeigu kas nors paklaustų: 'Ką čia darote?', atsakykite: 'Jo reikia Viešpačiui; jis netrukus jį sugrąžins'“. Nuėję jiedu rado pakelėje asilaitį, pririštą prie vartų, ir atrišo jį. Kai kurie iš ten stovinčių klausė: „Ką jūs darote, kam tą asilaitį atrišate?“ O jie atsakė, kaip Jėzus buvo jiems liepęs, ir tie leido jį vestis. Jie atveda asilaitį pas Jėzų, apdengia jį savo apsiaustais, ir Jėzus užsėda ant jo. Daugybė žmonių tiesė ant kelio savo drabužius, kiti klojo žalias šakeles, nukirstas laukuose. Priekyje ir iš paskos einantys šaukė: „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei! Osana aukštybėse!“ (Mk 11,1-10)

* * *

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia pagal Morkų (Mk 14,1-72;15,1-47)

* * *

IŠ GARBĖS Į KANČIĄ

Verbų sekmadienį bažnyčios būna pilnesnės, nei paprastai. Šiandien jose galima pamatyti tuos žmones, kurie paprastai nemato reikalo dalyvauti sekmadienio Mišiose, tačiau - ir tai irgi kelia savotišką nuostabą – visus būna apėmęs savotiškas džiaugsmas ir dvasios giedra. Žinoma, šios dienos apeigos yra ypatingos ir tam tikra prasme, unikalios. Netenka stebėtis, kad tai irgi patraukia žmones, negalima paneigti, kad minioje yra ir abejingų tikėjimui ar net vadinančių save netikinčiais, kurie atėjo vien tik patenkinti smalsumą.

Vis tiktai šie svarstymai negali atmesti fakto, kad vienokiu ar kitokiu būdu šiuos žmones prie savęs patraukė pats Jėzus Kristus, ir mūsų bažnyčias užpildžiusios minios labai panašios į tą Jeruzalės žmonių minią, susibūrusią aplink Viešpatį, Jam įžengiant į Jeruzalę. Jam praeinant Jeruzalės gyventojai kėlė ovacijas ir mėtė palmių ir alyvų šakeles po kojomis, tiesė ant kelio savo apsiaustus. Visos šios ceremonijos paprastai buvo taikomos, sutinkant garsius žmones, karalius, imperatorius, pergales pasiekusius kariuomenių vadus.

Šiandien džiaugiamės, minėdami Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, drauge šlovindami Viešpatį, esantį mūsų tarpe savo ženklais ir stebuklais…

Vis dėlto šis triumfas nėra pergalinga pabaiga, o tik pradžia. Jame slypi ne vien tik džiugūs šūkiai ir džiaugsmas, bet taip pat kančia ir mirtis. Dar prieš tai Jėzus apaštalams kalbėjo apie tai, kas Jo laukia Jeruzalėje ir pabrėžė, kad svarbiausia yra Jo mirtis ant kryžiaus. Jo asmenyje išsipildė pranašystės,- ne vien tik žodžiai apie nuolankų karaliaus įžengimą, jojant ant asilo, bet taip pat ir pasakojimas apie kenčiantį Jahvės tarną: „Jie žvelgs į tą, kurį perdūrė“. Jėzaus likimas – tai džiaugsmas ir garbė, kuriuos lydi skausmo, pažeminimo ir mirties ant kryžiaus patirtis. Džiaugsmo ir šlovinimo akimirkos labai greitai virs nusivylimu, liūdesiu, ašaromis, baime ir vienatve, po kurių seks negarbingas nuplakimas, vainikavimas erškėčiais, patyčios, ir smūgiai, pečius slegiant kryžiui, kurį reikės užnešti ant Golgotos, o galiausiai – į kūną smingančios vinys…

Mes šį sekmadienį prisimename Jėzaus perėjimą nuo džiugaus priėmimo per kančią iki mirties ant kryžiaus, tačiau tai yra tik liturginis minėjimas. Kur kas svarbiau palydėti Jėzų savo vargingoje gyvenimo kelionėje, kurioje patiriame gėrį ir blogį, ir visa tai pakaitomis lydi mūsų dienas. Mes privalome įvertinti tiek gražias, tiek skaudžias savo gyvenimo akimirkas, suvokdami jas, kaip Dievo kelią mumyse.

Pergalės džiaugsmą pilnai galima pajusti tada, kai dėl jos buvo vargta ir kovota, sėkmė yra pergalių ir, galbūt, netikėtų pralaimėjimų rezultatas, triumfas sunkiai įmanomas be gautų žaizdų, ir tik praėję visa tai, galime kalbėti apie tai, kad pasiekėme tai, ko troškome. Drauge, ja pasiekus, nebėra reikalo prisiminti vargą ir gręžiotis atgal, dejuojant ir prisimenant sunkias akimirkas. Pakanka, jei žinome, kad garbė nenukrinta iš dangaus ir nėra pasiekiama, kol nepadarome, kas mums skirta.

Jėzaus įžengimas į Jeruzalę kviečia mus kitaip suprasti ir įvertinti kryžių – ne vien kaip kančios, bet ir kaip Prisikėlimo ženklą. Mes vadiname save Prisikėlusiojo Kristaus mokiniais, tačiau drauge žinome, kad mūsų viltį ir ištvermę palaiko Kristaus kančia ant kryžiaus. Net ir kalbėdami apie Prisikėlimo pergalę galime ir privalome prisiminti, kokia buvo kryžiaus kaina… ir savo Viešpatį, einantį mūsų gyvenimo kančios savaitės keliais…

(Mons. Adolfas Grušas)