2015-03-27 12:10:00

Kryžiaus kelio tradicija Panevėžio vyskupijoje


Kovo 24 d. Panevėžio Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje paskaitą apie Kryžiaus kelio tradiciją Panevėžio vyskupijos bažnyčiose skaitė menotyrininkė dr. Asta Giniūnienė, drauge pristatydama ir savo monografiją „Kryžiaus kelias Lietuvoje XVIII a. antroje pusėje–XX a. pradžioje: sklaida ir raiška”.

Algirdas Dauknys:

 

Renginį vedė poetė Elvyra Pažemeckaitė. Pranešime prelegentė apžvelgė Kristaus kančios kelio pamaldumo tradiciją, kuri formavosi didžiosiose kalvarijose ar vienuolynuose, o vėliau ėmė skleistis ir bernardinų vienuolių, vyskupų ir klebonų pastangomis pasiekė visas bažnyčias, o kultūros paveldui paliko  kalvarijas, Kryžiaus kelio koplytėles šventoriuose ir paveikslus-atvaizdus bažnyčiose.

Dr. Asta Giniotienė pastebėjo, kad kryžiaus kelio vaizdavimas perėjo kelis etapus. Viduramžiais dailėje yra būdingi atskiri Kristaus kančios arba nukryžiavimo siužetai. 

Pop. Klemensas XII 1731-1732 m.m. reglamentavo 14 stočių kryžiaus kelio vaizdavimą. Pop. Benediktas XIV 1742 gegužės 10 d. (visi Kryžiaus kelio įvadai cituoja šį dokumentą) savo bulėje skelbia, kad bernardinai kryžiaus kelius gali įrengti ne tik savo vienuolijose, bet ir parapijinėse bažnyčiose ir špitolėse. Juos pašventinus, suteikiami atlaidai.

Didžiausias kryžiaus kelio platintojas Romoje yra pranciškonų vienuolis šv. Leonardas de Porto Maurizio, įrengęs virš 500 kryžiaus kelių. Didysis pakilimas Lietuvoje buvo Vilniaus ir Žemaičių Kalvarijos įrengimas. Nemažai vietos prelegentė taip pat skyrė Rokiškio, kitų Panevėžio vyskupijos bažnyčių kalvarijų ir kryžiaus koplytėlių istorijai ir likimui.

Po pranešimo žodį tarė Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas. Jis pažymėjo, kodėl Kryžiaus kelio pamaldumo tradicijas plėtoti buvo pavesta pranciškonams. Šie vienuoliai saugojo šventąsias vietas šv. Žemėje, lydėdavo maldininkų grupes, taigi, geriausiai išmanydavo tuose reikaluose. Jiems ir buvo patikėta Viešpaties kančios apmąstymo stotis įrengti prie bažnyčių... Vyskupas pastebėjo, kad pats Pranciškus Asyžietis gražiai išgyveno Jėzaus artumą. Todėl jis sumanė apčiuopiamai atvaizduoti tą ypatingą patyrimą, įrengiant Prakartėlę. Iš čia kilo tradicija – rengti prakartėles mūsų bažnyčiose. Aišku, laiko tėkmėje keitėsi vaizdavimo supratimas ir būdas. Bet Prakartėlė ir Kryžiaus kelio stotys mūsų dienas pasiekė kaip tinkamos priemonės ir pagalba ne tik įsivaizduoti, bet ir išgyventi Kristaus Įsikūnijimą ir jo esminius išganymo įvykius... Mes, gi, gyvename XXI a. Dabar pabrėžiami kiti akcentai, ypač po II Vatikano susirinkimo. Jeigu mes apmąstome Kristaus kančią – ji yra esminis mūsų išganymo momentas – bet ji yra neatsiejama nuo Priskėlimo. Kita vertus, pastebėjo vyskupas, šiais laikais jau apmąstomas Jėzaus Šviesos kelias. Tai - įvykiai po Prisikėlimo... Ir šis laikas yra jo Šviesos laikas. Mes pratęsiame to gyvenimo po prisikėlimo – gyvenimo su juo – laiką. Gal būt, leiskite paprognozuoti, „po kiek laiko, plėtojantis žmonių pamaldumui, atsiras ir mūsų gyvenimo su Jėzumi po prisikėlimo KELIAS“,- kalbėjo Ganytojas.               

Jis padėkojo dr. Astai Giniūnienei už puikų darbą ir pristatymą. Galop, vyskupas, pasidžiaugęs Skrebotiškio parapijoje Vainiškių kapinaitėse pernai rugsėjo 20 d. pašventintomis atstatytomis kryžiaus kelio stotimis, jis paklausė menotyrininkės: „Ar neteko Kryžiaus kelio koplytėlių ar paveikslų aptikti kapinėse ir kitur?“ Prelegentė atsakė, kad kryžiaus kelio koplytėlės ir kryžiai kartais buvo aptinkami, bet jie daugumoje jau yra sunykę.

Paklausta, kaip ji atėjo iki Kryžiaus kelio vaizdavimo tradicijos tyrinėjimų, Vatikano radijui ji sakė, jog ne ji pasirinko temą, bet tema pasirinko ją. Pirmas dar sovietmečiu „užsikabinimas“ buvo Kauno J. Naujalio mokykloje, kai dail. Arūnas Vaitkūnas pasiūlė apžiūrėti ir parašyti straipsnį apie nykstančius Beržoro kryžiaus kelio stočių paveikslus atšilimo 1987 metais. Ji pastebėjo, kad XIX a. pradžioje Romoje kilo nazarėnų sąjūdis. Ji taip pat priminė Joseph‘ą Fiurich‘ą iš Vienos, kurio sukurtas Kryžiaus kelio modelis vėliau paplito visoje Europoje. Lietuvoje daugiausia yra šio dailininko kartočių ir kopijų. Minėtas sąjūdis norėjo sugrąžinti menui kilniuosius idealus ir švarųjį meną.

Algirdas Dauknys Vatikano radijui








All the contents on this site are copyrighted ©.