Fundamentalizmo pavojus ortodoksijoje

George Demacopoulos, Fordhamo universiteto Ortodoksų studijos direktorius, perspėja apie fundamentalizmo tendenciją ortodoksijos viduje, apie Bažnyčios Tėvų raštų skaitymą fundamentalistinėje perspektyvoje pavojų.

Pagarba Bažnyčios Tėvams  - kaip gyvenimo šventumo pavyzdžiams ir kaip mąstytojams - yra vienas iš kertinių ortodoksų akmenų. Bazilijaus Didžiojo, Grigaliaus Teologo ar Maksimo Išpažinėjo raštai buvo ir bus krikščionių ortodoksų gyvenimo ir šventumo vedliai.

Todėl kelia nerimą, kad pastaraisiais metais buvo dvasininkų ir vienuolių deklaracijų, kurios atspindi „fundamentalistinį“ žvilgsnį į Bažnyčios Tėvus. Jei ortodoksų Bažnyčios vadovai vieningai nepasmerks šios tendencijos, visa ortodoksų Bažnyčia rizikuoja patekti šių ekstremistų įtakon.

Kaip ir kiti fundamentalistiniai judėjimai, taip ir ortodoksų fundamentalizmas visą teologinį mokymą susiaurina iki grupės teologinių teiginių, o po to matuoja ar kiti juos atitinka, ar ne. Paprastai tai pasireiškia kaltinimais prieš asmenis, institucijas ar net visas ortodoksų Bažnyčios atšakas, kurios neatitinka šių pačių paskelbtų ortodoksiško mokymo normų. Pavyzdžiui, Volos teologinė akademija (Graikijoje) surengė tarptautinę konferenciją apie Bažnyčios Tėvus moderniais laikais, o graikų Bažnyčios radikalai jos vyskupą apkaltino erezija.

Pagrindinė intelektualinė ortodoksų fundamentalizmo šaknis yra prielaidoje, jog Bažnyčios Tėvai sutarė visais teologiniais ir etiniais klausimais. Ši klaida susijusi su kita klaidinga hipoteze: jog ortodoksiškoji teologija niekad nesikeitė, o tai yra klaidinga, nes kitaip Tėvams nebūtų reikėję ekumeninių Susirinkimų, kad būtų išvystytas bendras supratimas.

Ironiška tai, kad nuo šiuolaikiškų sugedimų ortodoksų tikėjimą pretenduojantys apsaugoti fundamentalistai nori įtvirtinti tokią ortodoksijos sampratą, kuri yra visiškai nauja. Ortodoksija niekad nebuvo tuo, kuo fundamentalistai tvirtina ja buvus.

Atidus žvilgsnis į istoriją ir krikščionių teologiją rodo, kad kai kurie įtakingiausi šventieji nesutarė su kitais ir kartais labai giliai: šv. Petras ir šv. Paulius nesutarė dėl apipjaustymo, šv. Bazilijus ir šv. Grigalius Teologas ginčijosi apie tai, kokiu būdu pripažinti Šventosios Dvasios dieviškumą.

Svarbu suprasti, kad ortodoksų fundamentalistai savo žvilgsnio į Bažnyčios Tėvus siaurumą sutvirtina kitomis falsifikacijomis. Viena dažnai kartojama tezė tvirtina, kad tai vienuoliai buvo ortodoksų doktrinos sergėtojai, kita aiškina, kad Tėvai buvo anti-intelektualai, o trečia, kad pritarimas Tėvų mokymui būtinai reiškia visko, kas ateina iš Vakarų atmetimą. Kiekvienas iš šių teiginių yra klaidingas dėl atskirų motyvų, bet jiems visiems bendra ideologinė kaukė, kuria siekiama prisidengti nuo šiuolaikinio pasaulio.

Ortodoksų fundamentalistų pavojaus klasta yra tame, kad jie aptemdo skirtumą tarp Tradicijos ir fundamentalizmo. Iškraipydami Tradiciją ir paversdami ją politiniu įrankiu jie apgauna tuos, kurie neturi galimybių suabejoti jų kompetencija. Jaunimas yra arba visai abejingas religijai, arba rizikuoja rinktis religinį ekstremizmą.

Atėjo laikas, kad ortodoksų hierarchai ir atsakingi pasauliečiai kartu pareikštų, kad rėmimasis Bažnyčios Tėvais nėra vergiškame suakmenėjusių tvirtinimų naudojime savęs iškėlimui. Bažnyčios Tėvų svarba yra jų nuoširdžiame ir giliame Dievo ieškojime, kuriuo jie norėjo su visais pasidalinti. Fundamentalistinis Bažnyčios Tėvų ir Biblijos skaitymas veda ne pas Dievą, bet į stabmeldystę. (Vatikano radijas)