Trečiasis Gavėnios sekmadienis

Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane.

Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“ Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventovę statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventovę. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais.

Per Velykų šventes, jam būnant Jeruzalėje, daugelis įtikėjo jo vardą, matydami jo daromus ženklus. Bet Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo. Jam nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje. (Jn 2, 13-25).

ŠIRDIES ŠVENTOVĖ

Ko gero, praėjus kokiai valandai po Evangelijoje aprašytų įvykių, prekiautojai, sugaudę parduodamus gyvūnus, vėl užėmė savo įprastas vietas. Vėl pinigai keliavo iš vienų rankų į kitas, palydimi patikinimų: „Tai reikalinga pamaldumui, tai skirta aukoms šventovei“…

Vis dėlto, nenorėčiau sutikti, kad Jėzaus poelgis būtų nepalikęs jokio pėdsako. Bent jau aiškinant ir suvokiant Evangelijos žinią jis lieka labai svarbus ir reikšmingas. Tai pranašystė, skirta sumaniems šių laikų šventovių tarnams, kviečianti juos labiau pasitikėti tais planais, į kuriuos įtraukti žmonės, o mažiau tais, kurie paremti vien tik piniginėmis lėšomis. Drauge tai ir žinia, įspėjanti visus, mėginančius žmogaus santykius su Dievu paaiškinti, remiantis rinkos įstatymais. Žmonės daro amžiną klaidą, manydami, kad Dievo palankumą, išganymą, netgi kryžių įmanoma nusipelnyti. Dievas nėra nuperkamas, Jį įmanoma tik priimti. Kristaus kryžius – tai nenupelnyta malonė, savotiškas Dievo malonės perteklius. Jėzaus mums atnešta žinia apie Dievą tarsi apverčia viską, ką iki tol žinojome ar bent jau buvome įsitikinę: Dievas nereikalauja aukų, bet aukoja pats save už mus, prisiima mūsų padarytą blogį bei nuodėmes ir jas pašalina iš pasaulio, iš mūsų širdžių, prikaldamas ant kryžiaus.

Kaip tik todėl, žydų klausiamas, kuo gali pateisinti tokį savo poelgį, Jėzus savo klausytojų mintis nukreipia kitur: „Sugriaukite šitą šventyklą, ir aš ją atstatysiu“. Jis neketina daryti dar vieno akivaizdaus stebuklo, bet nori paaiškinti, kad Dievo šventovė yra kitur, ir nebūtinai tai reiškia didingus žmogaus rankomis sumūrytus pastatus. Mūsų tikėjimas pirmiausia yra nukeiptas į žmogaus vidinį pasaulį, veda į širdį, į visą žmogišką būtį. Jo neįmanoma apriboti ar išreikšti vien tik institucijomis ar regimais dalykais. Neveltui, kalbėdamasis prie šulinio su samariete, Viešpats, atsakydamas į jos klausimą, kur reikia garbinti Dievą, paaiškino jai, kad svarbiausia ne vieta, bet garbinimo būdas, kad tikrieji Dievo garbintojai garbina Jį „dvasia ir tiesa“.

Žinoma, mes negalime paneigti šventovės, kaip kulto vietos  reikalingumo. Juk ir pats Jėzus lankė šventyklas, ir daug Evangelijoje minimų Jo stebuklų buvo padaryti Jeruzalės šventykloje ir įvairiose sinagogose. Negalime paneigti, kad bažnyčia ir mums labai dažnai tampa ta vieta, kurioje nurimsta ir atgaivą randa mūsų širdis. Tačiau drauge reikia pripažinti, kad dar daugiau laiko Jėzus praleido, keliaudamas laukais, lankydamasis įvairiuose namuose, mokydamas ežero pakrantėse, kopdamas į kalnus. Jo kojas dengė Palestinos kelių dulkės, nes Dievas suranda žmogų jo kasdieniniame gyvenime. Mes esame Jo šventovė: nuostabi, Dievui brangi ir drauge tokia trapi… Mums tik reikia išmokti eiti per gyvenimą, pagerbiant šią šventovę savyje ir kituose žmonėse, suvokiant savo gyvenimą, kaip šventą kelionę, rūpinantis nepaniekinti to, kas Dievui yra brangu ir šventa.

Juk neveltui šio sekmadienio Mišių Evangelijos ištrauka baigiama pastebėjimu: „Jis žinojo, kas yra žmogaus viduje“. Dievas, pats, kaip žmogus, patyręs, koks liūdesys, baimė, tvirtumas ar tamsybės gali aplankyti žmogaus širdį, nedvejojo, pavadindamas mus savo šventove. Jis visuomet tikisi, kad mumyse visuomet bus daugiau gėrio, negu blogio, kad gėris visuomet buvo pirmiau, nei blogis, o į rytdieną einame su viltimi ir pasitikėjimu…

(Mons. Adolfas Grušas)