Pranciškaus homilija: Supasaulėjusieji nemato kitų skausmo

Ketvirtadienio Mišių Evangelijoje skambėjo Jėzaus palyginimas apie turtuolį, vilkėjusį purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavusį, ir apie prie jo rūmų vartų gulėjusį votimis aptekusį elgetą, vardu Lozorius, troškusį numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo.

Mes nežinome ar tas turtuolis buvo religingas žmogus, - sakė popiežius Pranciškus, komentuodamas šį palyginimą Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje. Gal jis ir buvo savaip religingas; gal kartais melsdavosi, o aplankydamas šventyklą galbūt paaukodavo dosnias aukas kunigams, o jie atsilygindami jam skirdavo vietą pirmose eilėse. To mes nežinome. Tačiau mes žinome, kad jis nepastebėdavo prie jo rūmų vartų išmaldos prašančio Lozoriaus. Taip dažnai atsitinka turtingam žmogui. „Kai jis išvažiuoja iš namų, jis galbūt nemato kas dedasi prie pat jo namų, nes jo automobilio langai patamsinti... Galbūt... Tačiau tikrai užtemusi jo siela. Užtemusios jo sielos akys, dėl to jis ir nemato. Jis mato tik save ir kitų nepastebi. Šis žmogus, gal ir nebuvo blogas, bet jis buvo susirgęs. Jis sirgo supasaulėjimu. O supasaulėjimas sužaloja sielą, neleidžia sąžiningai suvokti to, kas dedasi aplinkui. Supasaulėjęs žmogus gyvena dirbtiniame, paties susikurtame pasaulyje. Supasaulėjimas nuskausmina, padaro nejautrią žmogaus sielą. Todėl tas supasaulėjęs turtuolis nesugebėjo matyti tikrovės.“

O tikrovė, pasak Pranciškaus, tai daugybė vargą kenčiančių žmonių, kurie gyvena tarp mūsų. „Daug žmonių, kuriuos slegia gyvenimo sunkumai. Tačiau jei mano širdis bus supasaulėjusi, aš to nesuprasiu. Supasaulėjusi širdis nemato kito žmogaus vargo ir jo nesupranta. Turėdamas supasaulėjusią širdį aš galiu lankyti bažnyčią, galiu melstis, galiu daryti daugybę kitų dalykų. Tačiau atsiminkime, ko Jėzus per paskutinę vakarienę meldė Tėvą. „Dangiškasis Tėve, aš prašau, kad juos apsaugotum nuo piktojo. Jie nėra iš pasaulio, kaip ir ne iš pasaulio“. Supasaulėjimas tai labai subtili, rafinuota nuodėmė. Tai daugiau nei nuodėmė – tai nuodėminga sielos būsena“.

Palyginime apie turtuolį ir elgetą Lozorių matome du nuosprendžius: prakeiktas žmogus, kuris pasitiki tik šiuo pasaulio ir palaimintas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu. Turtuolis nutolsta nuo Dievo. Jo sieloje negyvenama dykuma. Egoizmas padaro žmogų vienišą. Jis netgi vardo neturi. Šiame palyginime tik vargšas Lozorius vadinamas vardu, o turtuolis yra bevardis. Tačiau net ir labiausiai nuo Dievo nutolęs supasaulėjęs turtuolis šiame palyginime išgirsta vieną paguodos žodį. Kai po mirties patekęs į pragarus jis prašo Abraomą, kad jis pasiųstų  į žemę Lozorių įspėti jo brolius - ką jam sako Abraomas? Abraomas, šiuo atveju atstovaujantis Dievui Tėvui, į jį kreipiasi: „sūnau“. Supasaulėjusieji neturi vardo, tačiau iki pat paskutinės akimirkos jie turi tėvą, kuris laukia. Pasitikėkime juo. Nors ir būtume visiškai supasaulėję, jis vis tiek į mus kreipiasi: „sūnau“. Mes nesame našlaičiai. (Vatikano radijas)