Tėvo Cantalamessa meditacija – apie Evangelijos džiaugsmą

Pirmąją Gavėnios meditaciją, skaitytą Romos Kurijos nariams, Popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM cap. skyrė kai kurių popiežiaus Pranciškaus apaštalinio paraginimo „Evangelii gaudium – Evangelijos džiaugsmas“ temų aptarimui, pasinaudojant tuo, kad pats Šventasis Tėvas dar buvo Gavėnios rekolekcijose Romos apylinkėse.

„Evangelijos džiaugsmas“ parašytas evangelizavimo perspektyvoje, tad jame galima išskirti tris klausimų grupes: kas evangelizuoja, kas yra evangelizuojamas, kaip evangelizuoti? Pranciškus rašo, kad evangelizavimas yra kiekvieno krikštytojo, nepriklausomai nuo jo funkcijos Bažnyčioje ir išsilavinimo, uždavinys. Ši pastaba, sakė t. Cantalamessa, nėra nauja, cituodamas Pauliaus VI, Benedikto XVI ir Vatikano II Susirinkimo žodžius.

Tačiau savotišku naujumu išsiskiria eilutės „Evangelii gaudium“ pradžioje (3), kurios yra tarsi viso dokumento širdis: „Kviečiu kiekvieną krikščionį, kiekvienoje situacijoje ir vietoje, šiandien pat atnaujinti savo asmeninį susitikimą su Jėzumi Kristumi. Tokio susitikimo galimybė priklauso nuo to, kad Jėzus, prisikėlęs, yra gyvas ir trokšta eiti greta kiekvieno tikinčiojo, panašiai kaip su dviem mokiniais pakeliui į Emausą; dar labiau taip, kaip buvo jų širdyse grįžtant iš Jeruzalės, gavus kartu laužytą duoną“.

Katalikiškame žodyne, konstatuoja t. Cantalamessa, išsireiškimas apie „asmeninį susitikimą su Jėzumi“ nėra itin paplitęs, jis labiau būdingas protestantams. Dažniau buvo kalbama apie bažnytinį susitikimą, per sakramentus Bažnyčioje. Žinoma, popiežius nemano, kad asmeninis susitikimas pakeičia bažnytinį, tačiau nori pasakyti, kad bažnytinis susitikimas neturi būti formalus, juridinis, tačiau gyvas, laisvas, spontaniškas. Ką tai reiškia?

Pažvelkime į Bažnyčios istoriją. Pirmaisiais trimis amžiais krikščionimis buvo tampama po ilgo įvedimo, katechumenato, laisvai apsisprendžiant, neretai rizikuojant kankinyste. IV amžiaus pradžioje krikščionybė tapo toleruojama religija, netrukus – favoritė tarp kitų, V amžiuje imperatorius Teodozijus jau nurodė, kad tik krikštyti gali užimti svarbias valstybines pareigas. Netrukus prasidėjo barbarų invazijos, labai pakeitusios imperijos politinę ir religinę fizionomiją. Europa pasidalijo į barbarų karalystes, kai kuriais atvejais arijonus, dažniausiai pagonis. Kai kuriuose imperijos regionuose tapimas krikščionių buvo nebe asmens pasirinkimas, tačiau visuomenės, beveik visada krikštą teikiant vaikams. Kitas elementas: barbarų visuomenėse galiojo paprotys, kad žmonės seka vado, lyderio sprendimu. Tad kai 498 arba 499 metų Kalėdų naktį buvo pakrikštytas frankų karalius Chlodvigas, jo tauta juo taip pat pasekė: masinio krikšto praktika siekia tuos amžius. Gerokai pirmiau už protestantų Reformos laikus galiojo taisyklė: „karaliaus religija yra karalystės religija“.

Šiame procese labiau akcentuojamas ne tas momentas ir būdas, kada asmenys tampa krikščionimis, tačiau paties tikėjimo moraliniai reikalavimai, papročių pasikeitimas, moralė, trumpai tariant. Vis tik nebuvo taip blogai, kaip šiandien galėtume galvot, nes, kita vertus, sklido ir gyvas, sąmoningas, asmeninis tikėjimas.

Šiais laikais, keliais pastaraisiais amžiais, ši krikščioniška terpė, kurioje susiformavo daug svarbių tradicijų, visiškai pasikeitė. Todėl ir kalbama apie „naująjį evangelizavimą“, skirtingą nuo „tradicinio“, atsižvelgiančio į naujas sąlygas visuomenėje. Reikia sukurti progas, kuriose žmonės galėtų laisvai ir sąmoningai tapti tikrais krikščionimis. Pastaraisiais dešimtmečiais vėl grįžta prie katechumenato praktikos, bet ką daryti su mase pakrikštytųjų? Atsakymą suteikė pats Dievas, per gausybę bažnytinių ir parapijinių judėjimų, leidžiančių krikščionims konkrečiai ir rimtai išgyvent ir gilint savo tikėjimą.

Tikėjimas yra susitikimas su Jėzumi ir yra džiaugsmo šaltinis, rašo Pranciškus. Tačiau kodėl? Juk pats Jėzus Evangelijos priėmimą siejo su „atsivertimu“. Žodis „atsiversti“ mums pirmiausia siejasi su asketine, atgailavimo reikšme, kai iš tiesų reiškia ne vien tai: reiškia viso mąstymo pasikeitimą, tarsi įžengimą į visai kitokių idėjų pasaulį. „Atsiversti“ iki Jėzaus reiškė „grįžti atgal“ prie sulaužytos sandoros, po jo – žengti pirmyn į Dievo karalystę, kuri arti, kuri jau tarp žmonių, kurioje išsipildo visi lūkesčiai. Evangelijoje naudojama „puotos“ metafora: ne tokios puotos, už kurią pirmiausia susimokame, bet kuri iškeliama veltui, iš Dievo dosnumo. Apaštalas Paulius aiškiai kalba apie tai, kad jam visko atsisakymas yra laimėjimas, nes jis sutiko ir pažino Kristų. Daug kas atsimena vienintelę eilutę, jog sutikti Kristų reiškia „priimti kryžių“: tai tiesa, bet tai tik stotelė pakeliui į džiaugsmą be pabaigos.

Vis tik Evangelija, priduria t. Cantalamessa, turi ne vien tikėjimo, bet ir artimo meilės matmenį. Tiesa, kad nėra išsigelbėjama dėl gerų darbų, bet taip pat nėra išsigelbėjama be jų. Krikščioniškas tikėjimas pripildo širdį džiaugsmu ir tuo pačiu tampa „ne“ egoizmui, neteisingumui, vergavimui, „taip“ solidarumui, jautrumui, vargšams. Taip evangelizavimas veda prie asmeninio šventėjimo. (Vatikano radijas)