2015-02-23 00:00:00

Kai ekstremizmas okupuoja širdį


„Monoteizmo broliai, kurie esate visur pasaulyje, ypač Sinajuje, Dievas yra liudininkas tos meilės, kurią jums jaučiu. Prašau Aukščiausiojo, kad per šią meilė mus sujungtų savo sosto šešėlyje, aukščiausiame rojuje. Budėkite, būkite kantrūs, tvirti ir Dievo bijantys, kad galėtumėte klestėti. Kovokite su Dievo priešais tarp netikėlių kryžiaus garbintojų, žydų ir atsimetėlių tironų, kurie valdo arabus, jų kariuomenes ir rėmėjus. Perskroskite juos kardais, ištaškykite jų galvas kulkomis, susprogdinkite jų kūnus sprogstamaisiais diržais ir nepamirškite autobombų, nes jos baisiausios ir veiksmingiausios, ir yra tarp privilegijuotų veiksmų nusipelnyti Gailestingojo (Dievo) pagyrimą. Žinokite, kad Dievas jus rems, jei veiksite dėl jo religijos (...) netrokškite nieko kito, kaip kankinystės“, taip skamba ištrauka iš egiptiečio džihadisto Islamo Yakano dvasinio testamento, gerai išreiškiančio daugybės islamo ekstremistų pasaulėžiūrą, kurioje į vieną suplakama kategoriška ir barbariška prievarta bei įsitikinimas, kad tokiu būdu esą „įtinkama“ Dievui.

Tokia pasaulėžiūra kelia pasibaisėjimą ir pasipiktinimą ne vien tiems ateistams, kurie mėgsta, įrodinėdami savosios pasaulėžiūros pranašumą, atrinkti ir priskirti religijoms vien blogas intencijas ir veiksmus, bet ir pačius musulmonus. Jau daugybę kartų daugybė musulmonų ir jų bendruomenių lyderių nuoširdžiai atsiribojo ir pasmerkė smurtą, kurį įvykdė islamo ekstremistai – nuo belaisvių žudymo pjaunant galvas, nuo nesenų atakų Paryžiuje, nuo Jordanijos piloto nužudymo padegant gyvą. Toks smurtas užregistruotas įvairiose vietose, tačiau jo koncentracijos vieta ir simboliu tapo taip vadinamoji „Islamo valstybė“ (ISIS), bandanti ilgam įsitvirtinti Sirijos ir Irako teritorijose. Būtent į ją ir patraukė kovoti minėtasis Islamas Yakanas.

Apie religijos ir prievartos suliejimą ne kartą kalbėjo popiežius emeritas Benediktas XVI, sakydamas ar rašydamas, kad tai yra religijos išsigimimas arba susirgimas bei žmogaus laisvės sugedimas ir susiaurinimas. Žinoma, tai galioja kalbant ne vien apie kitus, bet ir apie kai kuriuos epizodus krikščionybės istorijoje.

Daugelyje musulmonų šalių sutiksime nuosaikaus islamo tradiciją, kuri, žinoma, neteorizuoja demokratinio pliuralizmo, bet, kita vertus, moka gerbti kitos kultūros ir kitų įsitikinimų kaimynus, remdamasi taip pat ir Korano eilutėse įrašytais nurodymais. Nuosaikieji įsitikinę, kad ekstremistai „nėra tikri musulmonai“. Bet lygiai taip pat ir ekstremistai įsitikinę, cituodami kitas Korano eilutes, kad nuosaikieji „nėra tikri musulmonai“, bet išdavikai, kurie turi pasikeisti arba būti nubaustais ir sunaikintais. Todėl daug apžvalgininkų ne kartą yra pabrėžę, kad kova prieš „Islamo valstybę“ nėra vien karinė. Tai kova, kuri vyksta ne vien mūšio lauke, bet žmonių protuose, žmonių širdyse. Taip pat akivaizdu, kad šioje vidinėje kovoje pagrindiniai veikėjai negali būti atėję iš išorės, bet turi kilti iš paties musulmonų pasaulio.

Neabejojant nuoširdumu daugelio, kurie su pasipiktinimu sako, kad ekstremistai „nėra musulmonai“ ir kad jų doktrina „nėra islamas“, taip pat reikia konstatuoti, kad ekstremistinės doktrinos ir jų pasekėjai neatsirado tuštumoje. Jos yra susijusios su socialiniu, religiniu, kultūriniu ir teologiniu islamo audiniu. Iš pačios islamo istorinės tradicijos ekstremistai semiasi argumentų ir pavyzdžių, kuriais sugeba suvilioti ir galutinai įtikinti naujus pasekėjus, kad tai jie yra „tikri musulmonai“. Tad nuosaikiai tradicijai nėra lengva atsikirsti, atskirais atvejais parodyti iškraipymus. Padėtį komplikuoja ir tai, kad yra nemažai musulmonų, kurie nors nepritaria ekstremistų metodams ir nenori tapti jų dalimi, bet vis tik simpatizuoja jų intencijoms ir tikslams.

Cituotojo dvasinio testamento autoriaus Islamo Yakano asmeninė istorija iliustruoja, kaip ekstremizmo pergalė širdyje pagimdė dar vieną džihadistą. Egiptiečių dienraštis „Al-Yawm al-Sabi“ parengė reportažą apie šį 23 metų jaunuolį: gimė pasiturinčioje, pamaldžioje, bet nuosaikioje šeimoje Kaire, kuri jam galėjo suteikti gerą išsilavinimą. Kaimynai ir draugai jį sutartinai apibūdino kaip ramų, taikų, nekonfliktišką ir malonų jaunuolį, beje, ignoravusį visai neseniai Egipte ir ypač Kaire praūžusių valdžios perversmų ir režimų pokyčių aistras. Po gero draugo mirties pradėjo labiau domėtis religija, lankytis mečetėse ir klausytis pamokslininkų, tarp kurių atsirado tokių, kurie jį pradėjo kreipti ekstremizmo keliu. Galiausiai jis subrandino ryžtą vykti į Siriją, kur, dėl meilės Dievui, esą žadėjo padėti ligoniams, sužeistiems, namus praradusiems, bet netrukus socialiniuose tinkluose pasirodė jo paties nuotraukų, jau su ginklu rankose, kartojantį džihadistines formules. 2014 metų gruodžio 1 dieną jis susisprogdino su automobiliu mūšiuose prie Kobane miesto, Sirijos ir Turkijos pasienyje, įsivaizduodamas, kad tai nudžiugins Dievą. „Per keletą mėnesių mano sūnus buvo pagrobtas iš manęs ir iš savęs paties“, Egipto dienraščiui pasakė jo tėvas. (Vatikano radijas) 








All the contents on this site are copyrighted ©.