Patriarchas Baltramiejus: taikos ir solidarumo era neįmanoma be religijų

Vasario 9 dieną Konstantinopolio ortodoksų patriarchas Baltramiejus Izmiro universitete priėmė sociologijos garbės doktoratą ir šia proga universiteto Ekonomikos fakultete perskaitė paskaitą, kurią pavadino „Statant tiltus“, kalbėdamas apie tai, kokius tiltus stato ar gali pastatyti religija. Beje, Izmiras, trečias pagal dydį, apie tris milijonus gyventojų turintis Turkijos miestas, yra ne kas kita, o Naujajame Testamente minimas Smirnos miestas.

Patriarchas Baltramiejus priminė religijos funkcijas keturiuose žmogaus egzistencijos laukuose. Religija yra centrinis matmuo žmogaus gyvenime, individualiai ir socialiai. Be jos neįmanoma suprasti praeitį, analizuoti dabartį ir įsivaizduoti ateitį.

Religija yra susijusi su giliaisiais žmogaus sielos klausimais ir atsakymais. Ji teikia orientaciją ir gyvenimo prasmę. Todėl religingumo ignoravimas ar užgniaužimas veda prie įvairaus susvetimėjimo žmogaus gyvenime.

Religija yra susijusi su tautų ir civilizacijų tapatybe, yra kultūrinės tapatybės šerdis, kurios, pavyzdžiui, nesugebėjo ištrinti ir 1989 metais žlugęs sistematinis ateizmas. Todėl religijos pažinimas yra komunikacijos ir dialogo prielaida.

Religijos sukūrė ir išsaugojo didžiuosius žmonijos pasiekimus, esmines moralines vertybes, pagarbą žmogaus orumui ir kūrinijai. Jų raštai yra svarbūs antropologiniai šaltiniai. Religijos yra žmonijos išminties ir dvasingumo saugyklos. Kultūra paprastai būna religinio pobūdžio. Ir šiuolaikiniai sekuliarūs judėjimai, kaip antai žmogaus teisių judėjimas, negali būti suvokiamas be jų religinių šaknų.

Ketvirtoji religijų funkcija yra sutaikymas. Taika tarp religijų yra taikos tarp tautų ir civilizacijų prielaida. Be abejo, religijos gali ir skaldyti, skleisti netoleranciją ir prievartą. Tačiau tai yra jų sutrikimas, o ne esmė.

Patriarchas Baltramiejus išvardijo tris „tiltų“ tipus, kurių statyba patenka religijos atsakomybėn. Pirma, tai tiltai su kitais tikėjimais, ekumeniniai ir tarpreliginiaii. Jis priminė susitikimus su popiežiumi Pranciškumi, patriarchato dialogą su žydais ir musulmonais.

Yra atvejų, pasak patriarcho, kai asmuo pasiryžęs aukoti gyvybę, nei keisti savo pažiūras ar, kaip kad fundamentalistai, atimti kitų gyvybę dėl savo pažiūrų. Svarbu suvokti, kad mes visi dalinamės tuo pačiu bendru žmogiškumu. Jei savo tapatybę grįsime išskirtinai priklausymu tautai, o ne buvimu žmonijos dalimi, mums trūks kažko svarbaus. Konfliktai, pridūrė patriarchas, gali būti neišvengiami, tačiau karas yra išvengiamas. Religinėse tradicijose yra milžiniškas taikos potencialas ir reikia darbuotis, kad jis būtų realizuotas.

Kitas tiltas yra tarp žmogaus ir gamtos, jo natūralios aplinkos, padedant žmogui suvokti, kad jis rizikuoja negrįžtamai ją sunaikinti. Aplinkos krizė, įsitikinęs patriarchas, nėra pirmiausia ekonominė, politinė ar technologinė, bet religinė, dvasinė ir moralinė krizė. Ekologinė krizė atspindi šiuolaikinio žmogaus prieštaravimus: titaniškumą, savęs sudievinimą, aroganciją, savinimąsi. Didžiausi moksliniai ir technologiniai pasiekimai mūsų amžiuje lemia didžiausią aplinkos naikinimą. Vien žinojimas nepaliečia žmogaus sielos ir proto gelmės. Žmogus žino, bet vis tiek elgiasi prieš savo žinojimą ir vietoj to, kad pasitaisytų, tampa cinišku. Ekologinės krizės sprendimas yra susijęs su mentaliteto, su naujų vertybių pokyčiu, su nauja etika. Religijos, pakartojo patriarchas, ir čia gali padaryti didžiulį darbą.

Trečiasis yra solidarumo tiltas. Ekonominę krizę galima pavadinti solidarumo krize, atsimenant, jog solidarumo branduoliui priklauso laisvė, orumas, teisingumas. Krikščionybė iš tiesų išvystė nepaprastą solidarumo ir filantropijos tradiciją. Tai susiję su jos žvilgsniu į žmogų, su jos antropologija: žmogus nėra mechanizmas, kuris gali būti sudaiktintas. Žmogus yra asmuo ir Dievo atvaizdas. Tokia samprata priešinasi žmogaus sudaiktinimui, kuris gali kilti iš mokslo, taip pat jo subordinavimui totalitarinėms struktūroms, kaip ir iš globalizacijos kylančiam nuasmeninimui ar tokiai rinkos ekonomikai, kuriai svarbu vien pelnas. Visai tai yra vienoks ar kitos žmogaus sumenkinimas, sumažinimas.

Mes trokštame taikos ir teisingumo, broliškumo ir solidarumo eros. Tai negali būti pasiekta be religijų. Galime suprasti kai kurių šiuolaikinių mąstytojų klaidą, nuvertinusių ar atmetusių religingumą, religijų gyvybingumą ir socialines pasekmes. Jie lengvai, bet klaidingai sutapatino neigiamus religijos aspektus, kaip kad prievartą Dievo vardu, su jos esme. Tokiu būdu, beje, patys netiesiogiai prisidėdami prie fundamentalizmo, nes šis dažnai yra reakcija į tikėjimo suniekinimą. (Vatikano radijas)