Romos Kurijos reforma. Teologiniai kriterijai

Romos Kurijos reforma – tai vienas iš Pranciškaus pontifikato prioritetų. Daugybėje interviu kardinolai, prieš Pranciškaus išrinkimą, spaudai buvo komentavę, kad naujas katalikų Bažnyčios vadovas renkamas atsižvelgiant ir į šį uždavinį: tęsti Benedikto XVI pradėtas pertvarkas ir dar labiau jas išplėsti.

Tačiau ką reiškia reformuoti Kuriją? Prabilus apie ją kai kuriose žiniasklaidos priemonėse buvo tvirtinama, kad esą popiežius išmes iš vieno ar kito posto netikusius valdytojus ar hierarchus. Tačiau tuoj pat paaiškėjo, kad tai labai paviršutiniškas žvilgsnis į reformą. Kai Kardinolų patarėjų tarybai buvo patikėta naujos konstitucijos redakcija, liečianti pačią Kurijos organizacijos ir kompetencijų struktūrą, reforma neretai buvo pradėta tapatinti su administracinio pobūdžio pertvarkymais.

Žinoma, reforma bus ir administracinė, tačiau ne tai yra jos esmė. Kurijos reforma yra ir turi būti vykdoma remiantis dvasiniais ir teologiniais kriterijais. Apie tai Šventojo Sosto dienraščio „l’Osservatore Romano“ puslapiuose rašo kardinolas Gerhard Müller, Tikėjimo Mokymo kongregacijos prefektas.

Pirmiausia jis primena, kad istorijoje Bažnyčia atsinaujindavo iš vidaus tada, kai išsivaduodavo iš pasaulio mentaliteto ir žemiškų galios naudojimo modelių. Atsinaujinimas Kristuje nėra skirtas tokios valdžios, kurią turi karaliai, stiprinimui, bet apaštalų tarnystės stiprinimui. „Mes juk nesame jūsų tikėjimo šeimininkai, bet tik jūsų džiaugsmo talkininkai“, rašoma laiške Korintiečiams. Tai matoma didžiosiose reformose viduramžiuose, vėliau Tridento ir, jau mūsų laikais, Vatikano II Susirinkime.

Kartais popiežių ir vyskupų – kunigaikščių žemiškoji galia nustelbdavo Bažnyčios dvasinę misiją. Politinei galiai susirišant su dvasine misija neretai išryškėdavo korupciniai valdžios ir prestižo kriterijai. Dar žalingesnės buvo moderniųjų laikų „valstybės Bažnyčių“ sistemos, Bažnyčios subordinavimas per karališką globą ispanų ar portugalų imperijose. Tačiau Bažnyčia gauna savo prasmę ne iš socialinio susitarimo, ne iš krikščionybės, kaip pilietinės religijos funkcijos ar santykių su politinės galios atstovais, bet iš paties gelbstinčio Žodžio, skirto žmonėms, ypač vargšams periferijose. Viešpats įsteigė Bažnyčią kaip žmonijos išgelbėjimo sakramentą. Tad bet kokios tikros reformos prielaida yra apmąstymas apie Dievo Bažnyčios prigimtį ir misiją. Šiuo požiūriu reikia išvengti per didelio sudvasinimo pagundos, priskiriant Bažnyčią svajonių ar idealų sferai, be sąlyčio su nuodėme, mirtimi, pagunda ar velniu. Tačiau mūsų kelias į prisikėlimo šlovę eina taip pat per kančią ir skausmą.

Ne Bažnyčios nuosavybė ar administracijos darbuotojų skaičius, bet meilės dvasia, su kurios jėga Bažnyčia tarnauja žmonėms per pamokslavimą, sakramentus ir artimo meilę turi būti reformos kompasas. Tokia Kurijos reforma teiks pavyzdį visam Bažnyčios dvasiniam atsinaujinimui. Kurija nėra vien paprasta administracinė struktūra, tačiau dvasinė institucija, įsišaknijusi Romos Bažnyčios misijoje, konkrečiau, popiežiaus misijoje. Tad Kurijos organizacinė struktūra ir veikimas priklauso nuo Romos vyskupo specifinės misijos. Romos vyskupas yra vyskupų ir tikinčiųjų vienybės regimas ir nuolatinis principas. Popiežius ir vyskupai turi sakramentinę ir tarpininkavimo išgelbėjime galią. Bažnyčios misija yra saugoti ir integraliai perduoti tikėjimo lobį. Čia glūdi Romos Bažnyčios ir popiežiaus pirmumas, kuris neturi nieko bendro su kitų Bažnyčių kontrole. Dėl šios misijos ji vadinama „šventąja Romos Bažnyčia“, o ne dėl jos narių individualaus šventumo.

Kardinolas Müller savo straipsnyje primena ir patikslina Bažnyčios ir apaštalo Petro pirmumo sampratą, pridurdamas, kad istorijos bėgyje išsivysčiusią kardinolų kolegiją galima prilyginti kunigų tarybai, kuri padeda vyskupui. Taip kardinolai yra popiežiaus „taryba“. Kardinolai ir paskirti vyskupai suformuoja Romos Kuriją, kiekvienam paskiriant tam tikrą atsakomybę. Tačiau Kurija nėra tarpininkė tarp popiežiaus ir vyskupų, nes Romos vyskupo ir kitų vyskupų kolegialumas yra betarpiškas. Taip pat ji neapriboja kokiu nors būdu popiežiaus, bet padeda jo, Petro įpėdinio, tarnystėje visuotinei Bažnyčiai. Svarbu, kad Kurija būtų suvokiama kaip dvasinė šeima.

Taip pat reikia skirti Kuriją nuo Vatikano valstybės pilietinių institucijų, pavaldžių administraciniams įstatymams ir garantuojančių politinę nepriklausomybę. Romos Kurija skiriasi ir nuo Vyskupų sinodo, kuris yra tiesioginė vyskupų bendrystės tarpusavyje ir su popiežiumi išraiška. Jei Kurija talkininkauja popiežiaus vienybės misijoje, tai Sinodas yra Bažnyčios katalikiškumo išraiška.

Klaidinga viską vertingi galios schemomis ir kovomis dėl kompetencijų. Decentralizacija nėra didesnės „galios“ suteikimas vyskupų konferencijoms, tačiau autentiškos atsakomybės priskyrimas, esant harmoningoje vienybėje su Romos Bažnyčia ir jos vyskupu.

Tikra Romos Kurijos ir Bažnyčios reforma siekia labiau nušviesti popiežiaus ir Bažnyčios misiją šiandienos ir rytojaus pasaulyje, atsispiriant iš pasaulio ateinančioms pagundoms ir užkratams. (Vatikano radijas)