Popiežius Pranciškus: Dievas visada atleidžia

Išpažintis tai ne „teismas“, bet susitikimas su Dievu, kuris atleidžia ir užmiršta kiekvieną pasigailėjimo prašančio žmogaus nuodėmę, sakė popiežius Pranciškus penktadienio rytą aukotų Mišių homilijoje komentuodamas pirmajame skaitinyje girdėtą šv. Pauliaus Laiško žydams ištrauką.

Dievas sutaikina su savimi žmoniją, siunčia į pasaulį savo Sūnų, kad jis sudarytų su žmonija naują sandorą, naują sutartį ir svarbiausias dalykas šioje sutartyje bus atleidimas, sakė Pranciškus ir toliau homilijoje kalbėjo apie pagrindinius Dievo mums suteikiamo atleidimo bruožus.

„Visų pirma tai, kad Dievas visada atleidžia! Jis nepavargsta mums atleisti. Tai mes pavargstame prašyti atleidimo. Jis nepavargsta niekada. Kai Petras paklausė Jėzų kiek kartų reikia atleisti. Ar septynis kartus? Jis atsakė: Ne septynis, net septyniasdešimt kartų po septynis, tai yra visada. Toks yra Dievas: visada atleidžia. Jei tu gyvenime daug nusidėjai, padarei daug bjaurių dalykų, bet dabar dėl to gailiesi – prašyk atleidimo, jis tuoj pat atleis. Jis visada atleidžia.“

Popiežius sakė, kad žmogaus širdyje savaime kyla abejonė kiek kartų Dievas gali atleisti. Tačiau būkime tikri, kad Dievas visada atleidžia. Reikia tik gailėtis ir prašyti atleidimo. Tau pačiam tai nieko nekainuoja, nes jau Kristus už mus visus sumokėjo savo krauju. Atsiminkime palyginimą apie sūnų palaidūną, kuris pasigailėjęs, mintyse jau dėlioja žodžius, kuriuos tars savo tėvui, tačiau tėvas neleidžia jam nė prabilti, tik apkabina ir stipriai priglaudžia prie savęs.

„Nėra tokios nuodėmės, kurios jis neatleistų. Jis viską atleidžia. „Bet, tėve, aš neinu išpažinties, nes esu padarę tiek daug ir tokių bjaurių dalykų, kad niekada man nebus atleista“. Tai netiesa. Tu klysti. Dievas viską atleidžia. Jei tu gailiesi, atleidžia viską. Kai tu pradedi išpažinti savo kaltes, jis tave nutraukia ir tu pajunti atleidimo džiaugsmą, dar nespėjęs visko pasakyti.“

Dievas džiaugiasi. Tavo išpažintis, tavo prašymas, kad Dievas atleistų, jam yra šventė. Ir galiausiai Dievas „užmiršta“ mūsų nuodėmes, nes jam svarbiausia mūsų sugrįžimas. Kreipiuosi į nuodėmklausius, sakė Pranciškus, - kiekvienas savęs paklauskite: „Ar esu pasiruošęs viską atleisti? Ar sugebėsiu užmiršti to žmogaus nuodėmes?“. Išpažintis niekada negali būti teismas, nes išpažintis tai susitikimas.

„Dažnai į išpažintį žiūrima kaip į formalumą: „Ta, ta, ta, ta, ta... ir pirmyn“. O kur susitikimas? Išpažintis turi būti susitikimas su Viešpačiu, kuris mus sutaikina su savimi, kuris džiaugiasi mus apkabinęs. Toks yra mūsų Dievas. Dėl to turime mokyti, ypač mūsų vaikus, mūsų jaunimą, gerai atlikti išpažintį, nes eiti išpažinties tai ne tas pats kaip eiti į valyklą, kad pašalintų dėmę. Ne! Tai susitikimas su Tėvu, kuris sutaikina su savimi, atleidžia ir džiaugiasi.“  (Vatikano radijas)