Interviu su Lietuvos liuteronų vyskupu Mindaugu Sabučiu

Šią savaitę ypatingai meldžiamės už visų krikščionių vienybę. Ta proga Vatikano radijo bendradarbė Vilniuje Renata Žiūkaitė pakalbino Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupą Mindaugą Sabutį apie tai, kokiais būdais, kokiais keliais mes galėtume labiau atsiliepti į Kristaus troškimą, kad visi būtų viena:

Pirmiausiai išpažindami savo žodžiais, darbais, pačiu gyvenimu, kad Kristus yra Viešpats. Tai pagrindinis dalykas, dėl kurio sutinka visos krikščioniškos konfesijos. O kasdienybėje, savo kasdieniame gyvenime tai –įdėmiai klausytis Dievo Žodžio ir stengtis pagal jį gyventi, mokytis pamilti, mokytis suprasti. Vienybė nėra vien žmogaus, tai ir Šventosios Dvasios veikimas. Švč. Trejybė yra didžiausias mūsų vienybės provaizdis, kur trys yra viena. Žiūrėdami į Švč. Trejybę, mes galime suvokti, kad vienybė yra Dievo dovana. Taigi, pirmiausia turime melstis ir pasitikėti Kristumi, Bažnyčios galva, ir prašyti, kad jis suteiktų mums jėgų pamilti ir atleisti.

- Ko katalikai galėtų pasisemti iš liuteronų tradicijos, o ką liuteronai galėtų atrasti sau naudingo Katalikų Bažnyčioje?

- Į pirmą klausimą tikrai negaliu atsakyti, čia jau turite Romos Katalikų Bažnyčios dvasininkų klausti, ką jie pas mus mato. Mes atrandame kai kuriuos mūsų Bažnyčioje užmirštus dalykus arba kai kurias apleistas liturgines praktikas, primirštus liturginio kalendoriaus dalykus. Manau, dabar mes jau esame daug ko vieni iš kitų pasisėmę, pažiūrėkime, kaip Romos katalikų Bažnyčioje tikintieji raginami skaityti Šv. Raštą ir į jį gilintis.

Tikriausiai pirmas ir svarbiausias dalykas – ne ką perduoti, perimti, o be įtampos ir be išankstinio nusistatymo tiesiog gyventi kaimynystėje, meldžiantis, bet slapta nesitikint, kad štai ateis kažkoks momentas, kada aš įtikinsiu savo paklydusį brolį, kad jis taptų kataliku ar liuteronu. Suvokti, kad vis dėlto Dievo veikimas, Dievo mintis gilesnė už mūsų žmogiškas mintis, ir su pagarba mokytis žiūrėti į skirtumus, kaip ir su džiaugsmu – į panašumus.

- Vienas iš vienybės kelių yra mūsų bendrų vertybių išpažinimas. Ar nemanote, kad mes ypatingai susivienijame, kai reikia kovoti už žmogaus, gyvybės vertę ar už šeimos vertybes?

Šiuo atžvilgiu ypatingai gražūs praėjusieji metai, kai buvo pasirašytas memorandumas dėl šeimos.  Kai kalbama tomis temomis kaip žmogaus gyvybė, žmogaus orumas, šeimos vieta visuomenėje arba šeimos kaip ypatingos visuomenės sudedamos dalies reikalingumas, gerai, kad mes krikščionys esame viena. Krikščionija turbūt yra paskutinis prieglobstis, kur dar daugeliu atvejų žmogus laikomas žmogumi pats iš savęs, kur ginama šeimos laisvė ugdyti savo vaikus, išpažinti savo tikėjimą, kur skelbiamas žmogiškas solidarumas ypatingai su tais, kurie kenčia, kurie alksta, kurie yra ištremti, kurie yra varge, kurie gimsta – laukiami ar nelaukiami, ir kurie miršta – ar jauni, ar seni, stiprūs ar paliegę. Suvokiame, kad žmogaus gyvenimas yra be galo brangus, yra didelė Dievo dovana. Tas kelias dešimtis metų trunkantis laikas (kartais kiek daugiau, kartais – mažiau)  yra iš Dievo ir mes suvokiame, kad esame sukurti pagal Dievo atvaizdą, kad mūsų gyvenimas yra pagal Dievo paveikslą kuriamas, esame Kristaus atpirkti žmonės, taigi – Dievo pamilti žmonės, esame ta pačia Šventąja Dvasia pašventinti. Mes su pagarba žiūrime į žmogų – tiek įvairių konfesijų žmones, tiek netikinčius ir galbūt Bažnyčiai ar krikščionybei prieštaraujančius asmenis  – ne dėl žmogaus išpažįstamo tikėjimo vertybių ar politinių pažiūrų, bet dėl to, kad pirmiausia Dievas žiūri į jį kaip į žmogų. Manau, kad kuo tvirčiau mes šito laikysimės ir bandysime savo pozicijas apginti, tuo visai visuomenei bus geriau; net tiems, kurie pačios krikščionybės nemėgsta ar net nekenčia, nes daugelis jų pačių nežino, nuo kiek nelaimių žmogaus vertinimas juos pačius išgelbsti. (Vatikano radijas)