Sausio 18 -25 dienomis tradiciškai minima Maldų už krikščionių vienybę savaitė,
kurios tema „Duok man gerti“. Kardinolas Kurt Koch, Popiežiškosios krikščionių vienybės
tarybos pirmininkas, šia proga Vatikano dienraštyje „L‘Osservatore Romano“ paskelbtoje
publikacijoje kalba apie dvasinį atsivertimo ekumenizmą. Jis primena 1965 m. gruodžio
4 dieną vykusius pirmuosius ekumeninius mišparus Šv. Pauliaus už Mūrų bazilikoje,
kai pal. popiežius Paulius VI pakvietė visus ekumeninius Vatikano II Susirinkimo stebėtojus
į liturgines apeigas. Ši tradicija tęsiama ir šiandien: Romoje maldų už krikščionių
vienybę savaitė baigiama mišparais minėtoje bazilikoje, kuriems vadovauja Romos vyskupas.
Juose dalyvauja kitų krikščioniškų bažnyčių ir bendruomenių atstovai.
Tuomet, prieš penkiasdešimt metų, iškilminga malda už krikščionių vienybę popiežius
konkrečiai išreiškė tai, ką įvardijo dekretas „Unitatis redintegratio“: pagrindinė
bet kokių ekumeninių pastangų ašis yra dvasinis ekumenizmas, kuris apibūdinamas kaip
„viso ekumeninio judėjimo siela“.
Išties, maldų už krikščionių vienybę savaitė, kilusi ekumeninio judėjimo pradžioje,
tapo svarbia ekumenine iniciatyva. Maldų už krikščionių vienybę oktavos idėja kilo
anglikonui Paului Watsonui, vėliau tapusiam kataliku, ir Episkopalų bažnyčios atstovui
Spenceriui Jonesui. Popiežiui Benediktui XV pritariant ši iniciatyva pradėta diegti
Katalikų Bažnyčioje. Vėliau idėją plėtojo kun. Paul Couturier, aistringas ekumenizmo
pionierius. Jis ekumeninį judėjimą lygino su nematomu vienuolynu, kur kartu meldžiasi
krikščionys iš skirtingų bažnyčių įvairiose šalyse ir žemynuose. Malda už krikščionių
vienybę atvėrė kelią ekumenizmui. Jei rimtai žvelgsime į dvasinę dimensiją, lengvai
suprasime, kad malda turi lydėti bet kokias pastangas siekiant ekumenizmo, nes negali
būti jokio tikro ekumenizmo, jei jis nebus įsišaknijęs maldoje. Malda už krikščionių
vienybę visuomet bus ekumeninės kelionės pulsuojanti širdis, rašo kardinolas Koch.
Malda už krikščionių vienybę ekumenizmas atliepia į Viešpaties maldą, kai jis meldė
už vienybę tarp apaštalų, ‚kad visi būtų viena“. Kristus neįsakė būti vieningais,
tačiau meldėsi už jų vienybę.
Malda už vienybę ir šiandien yra išskirtinis ekumenizmo ženklas. Ja išreiškiame iš
tikėjimo kylantį žinojimą, kad mes savo žmogiškomis jėgomis negalime sukurti vienybės,
nei nuspręsti kokia ji bus ir kada tai įvyks, tačiau galime gauti ją kaip dovaną.
Malda už vienybę primena, kad mums reikia pagalbos, malda ragina mus pripažinti savąjį
ribotumą ir žvelgti į save kaip „Dievo elgetas“, kaip sako šv. Augustinas. Malda už
vienybę primena, kad ir ekumeniniame kelyje, kaip ir gyvenime bei tikėjime, ne viskas
yra žmogiškos veiklos rezultatas, tačiau turime išmokti palikti erdvės Šventosios
Dvasios veikimui ir pasitikėti ja, kaip pasitikime ir savo pastangomis.
Pasidalijimas tarp krikščionių temdo krikščionišką liudijimą, sukelia priešingą poveikį,
ypač Azijoje ir Afrikoje. Kaip rašė popiežius Pranciškus apaštališkajame paraginime
„Evangelii gaudium”, misionieriai šiuose žemynuose sulaukia kritikos, skundų dėl pasidalijusių
krikščionių skandalo. Tad misionieriška Bažnyčia turi būti Bažnyčia, įsipareigojusi
ekumenizmui. Kad misionierystė ir ekumenizmas stiprintų vienas kitą, reikalingas atsivertimas.
Štai kodėl mišparai, kuriais baigiama maldos už krikščionių vienybę savaitė, švenčiami
Šv. Pauliaus už Mūrų bazilikoje, minint apaštalo Pauliaus atsivertimo šventę. Kaip
šv. Paulius, pakeliui į Damaską susitikęs prisikėlusį Kristų, patyrė giliausią gyvenimo
transformaciją ir atsivertimo dėka tapo didžiuoju misionieriumi, Evangelijos skelbėju,
taip ir mes, pasidaliję krikščionys ir Bažnyčios, galime atrasti tą vienybę, kuri
mums jau dovanota Kristuje, jei kartu atsiversime. Atsivertimas tai tikro, ilgalaikio
ekumenizmo eliksyras, pažymi kardinolas. (Vatikano radijas)
All the contents on this site are copyrighted ©. |