Antrasis eilinis sekmadienis

Kitą dieną tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“) , kur gyveni?“ Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą. Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia: „Dievo Pateptąjį – Kristų“) . Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas“ (tai reiškia: „Petras – Uola“). (Jn 1,35-42)

VIEŠPATIES NAMUOSE

Jonas Krikštytojas dar kartą atliko savo uždavinį: parodė savo mokiniams Jėzų, o pats pasitraukė į šalį. Du mokiniai paliko savo senąjį mokytoją ir nusekė paskui Viešpatį, iš tiesų nieko nežinodami apie Jį, išskyrus vieną įvaizdį, spindulingą palyginimą: „Štai Dievo Avinėlis!“ Avinėlis – tai gyvūnas aukai, vienas iš kaimenės, kuriam skirta būti paaukotam ant altoriaus, tai vienintelis nužudytasis, kad daugiau niekas nebūtų nužudytas.

Jono žodžiuose slypi visiškai nauja žinia, keičianti mūsų santykį su Dievu. Visose religijose aukojimas reiškia, kad mes turime ką nors duoti Dievui, siekdami Jo palankumo. Tai gali būti aukos gyvulys, pinigai, kažko atsisakymas… Tačiau Jėzaus atveju šis religinis kontraktas nebetenka jokios prasmės: Dievas daugiau nebereikalauja aukų, nes Jis pats yra aukos avinėlis, o tai reiškia, kad Jis aukojasi už mus. Jėzus nieko neprašo iš žmogaus, tuo pat metu žmogui duodamas viską.

„Jėzus atsigręžė ir paklausė: „Ko ieškote?“ Tai pirmieji Jėzaus žodžiai, užrašyti Evangelijoje pagal Joną. Po prisikėlimo Jis irgi užduos panašų klausimą: „Moterie, ko ieškai?“

Ko ieškote? Ko ieškai? Šiuose žodžiuose galima įžvelgti visą žmogaus esmę: tai nuolatos ieškanti būtybė, kurios širdyje slypi noras atskleisti gyvenimo prasmę. Žmogus, gal ir pats to nesuvokdamas, niekuomet nesiliauja ieškojęs, net ir tuomet, kai pavargęs kartais nuleidžia rankas ir ištaria: „Jau nebegaliu“. Net ir tos nuleistos rankos tampa vienu iš ieškojimo kelių, nes tada tiesiog instinktyviai mes glaudžiamės prie To, kuris gali suteikti mūsų pavargusiai širdžiai paguodos. Pirmas dalykas, kurio Jėzus prašo savo būsimųjų mokinių nėra reikalavimas paklusti vienokiai ar kitokiai doktrinai, laikytis įsakymų ar melstis, bet ateiti pas Jį, o tai reiškia: pažvelgti į savo pačių širdį ir pamėginti susivokti, ko labiausiai trokštame gyvenime.

Viešpats Jėzus, įsileisdamas savo mokinius, padeda suvokti, ko mums stinga. Jo padedami mes suprantame, kad visi ieškojimai gimsta iš mūsų vidinės tuštumos, draskančios mūsų vidų. Jis klausia: „Ko tau trūksta? Sveikatos, pinigų, vilties, laiko, meilės, gyvenimo prasmės, galimybės duoti tai, ką sugebi?“ Girdint tai, savaime tenka pripažinti, kad visko mes turime gal net ir per daug, o drauge stinga vidinės ramybės, tikro džiaugsmo, ateinančio iš buvimo su Juo.

„Mokytojau, kur gyveni?“… Toks, atrodytų, ne vietoje ištartas klausimas, tačiau jame girdime troškimą rasti namus, kuriuose galime jaustis ramūs ir saugūs, ir Jėzus atsiliepia, tardamas kiekvienam visų laikų mokiniui: „Ateik, ir pamatysi, kad tie namai yra šalia tavęs… mano Širdis“… 

Mons. Adolfas Grušas