Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo pamokslas Laisvės gynėjų dieną

Šiandienos Evangelija apie Jėzaus pagalbą, suteiktą piktosios dvasios varginamam žmogui, primena mums ne tik apie blogio veikimą pasaulyje, bet ir apie išganingąjį Dievo veikimą. Tiek vienas, tiek kitas yra toks pat realus mums šiandien, koks buvo Kafarnaumo gyventojams prieš du tūkstančius metų.

Blogis, arba tiksliau piktasis, veikia šiame pasaulyje dažnai vienus žmones panaudodamas kaip įrankius kitiems kankinti ir pavergti. Mūsų tautos istorijoje netrūko blogio siautėjimo. Skirtingais laikmečiais blogis keitė savo veidą, bet jo veikla liko ta pati – pavergti ir pažeminti žmogų, žeisti jo orumą ir niokoti Dievo paveikslą, pagal kurį žmogus sukurtas. Žiaurūs Sausio 13-osios įvykiai dar kartą iš arti parodė šį baisų Piktojo veikimą.

Tačiau mūsų paguodai ir gal net nuostabai, mes nesame palikti vieni. Kartu su apaštalu ir su psalmininku mes galime kartoti: „Kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas Žmogaus Sūnus, kad juo rūpiniesi? Padarei jį trumpam laikui mažesnį už angelus, didybe ir garbe jį apvainikavai, visa pajungei jo valdžiai“ (Žyd 2, 6). Dievas yra mūsų pusėje, jis mus išrinko iš visos visatos ir saugo kaip savo akies lėlytę.

Tada kodėl šis vargas mus taip puola, kodėl tiek skausmo ir kančios patiriame? Pažvelkime į Kristų – jis pats rodo mums kelią: „Kristus turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 6-8).

Žmogaus kelias į meilės aukštumą veda per Dievo nusižeminimą. Ką tik šventėme Kalėdas, didįjį Dievo nuolankumo veiksmą, kai Dievas priėmė žmogaus prigimtį. Keliaujame kartu Velykų link – būtent šį slėpinį mes švenčiame dabar ir per kiekvienas Mišias – Jėzaus kančios ir kryžiaus aukos atminimą. Jėzus aukoja save už mus, kad mes turėtume tikrąją laisvę, amžinąjį gyvenimą. Todėl kiekvieno iš mūsų kelias į tikrąją laisvę ir tikrąjį džiaugsmą yra pasiaukojanti meilė.

Tai kelias kiekvienos sužadėtinių poros, kuri ateina prie altoriaus save paaukoti vienas kitam kuriant šeimą; tai kelias kiekvieno tėvo ir kiekvienos motinos, kurie aukojasi dėl savo vaikų; tai kelias kiekvieno piliečio, kuris myli savo Tėvynę. Ar visiems pasiseka mylėti? Deja, ne visiems. Kai kam savanaudiškumas ar kitos silpnybės pakiša koją kelyje į tikrąją laimę, būtent, tikrąją, kuri yra meilė kitiems. Tik meilė gali duoti laimės vaisių.

Šiandien sausio 13-tosios aukų pavyzdys mums kalba ir mus drąsina nebijoti mylėti tikra meile, nebijoti aukotis santuokoje, šeimoje, aukotis dėl gyvenimo laisvame krašte. Patiriame puolimų iš tų, kurie laisvę traktuoja kaip teisę savanaudiškai gyventi tenkinant savo geismus, bet iš tiesų kenkiant ir sau, ir kitiems.

Šiandienos Evangelijoje girdėjome, kaip Dievo Žodžio galia išlaisvina prislėgtuosius. Evangelistas Jonas Evangeliją pradeda taip: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (Jn 1,1). Vėliau paaiškina, kas yra tas Žodis. Savo laiške jis moko, kad „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 16).

Ir mes esame pašaukti kopti į šias aukštumas. Mokykimės iš sausio 13-osios, kad meilė artimui ir tėvynei, Dievo galia, nugali priešus ir suteikia laisvę. Mokykimės mylėti, kad ir mūsų valandai išmušus – šeimos ar tėvynės pašaukti – laikytumės to meilės įpročio ir mums jau nebereikėtų svarstyti, ką daryti, – mes savaime seksime Kristaus pavyzdžiu ir pasirinksime meilę.