Paryžiuje ruošiamasi nacionalinei eisenai. Paryžiaus arkivyskupo laiškas

Sekmadienio popietę Paryžiuje rengiama didelė „respublikos nacionalinės vienybės eisena“, kurios priekyje, greta Prancūzijos prezidento, žygiuos britų, italų, vokiečių, ispanų ir kiti politiniai lyderiai. Taip bus paminima šių dienų drama Paryžiuje, du teroristiniai išpuoliai, kurių metu žuvo aštuoniolika žmonių, tarp kurių – trys teroristai, Prancūzijos piliečiai, veikę pagal ekstremistinio islamo schemas. Viename išpuolyje žuvo satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ redaktorius ir žurnalistai, taip pat dienraščio būstinėje atsitiktinai tądien pasitaikę žmonės, kitame – įkaitais paimti trys žydų supermarketo klientai. „Charlie Hebdo“ karikatūristai, mėgę nepaisyti jokių ribų savo piešiniuose, ne kartą buvo nusitaikę į islamą ar islamo ekstremistų lyderius.

Skaitant Prancūzijos spaudą, apžvalgininkų komentarus, žmonių iš gatvės pasisakymus, yra aišku, kad teroro aktai pasikėsino ne vien į žuvusių gyvybę, bet ir į tą visuomeninę tvarką, kuria dauguma prancūzų didžiuojasi. Verta pasakyti, kad „dauguma“, nes Prancūzijos „Nacionaliniam frontui“, nacionalistinei ir anti-islamistinei partijai, ilgą laiką buvusiai marginaliai jėgai, bet paskutiniuosiuose įvairių lygių rinkimuose sulaukusiai vis daugiau rinkėjų palaikymo, kartais siekiančio ne procentais, bet dešimtimis procentų, buvo leista suprasti, kad nėra pageidaujama eisenos dalyvė.

Aišku, kad teroro akto pasekmės neapsiriboja deramu atsisveikinimu su aukomis. Kokių priemonių imsis valdžia, kaip reaguos prancūzų visuomenės dalys? Pasak kai kurių, reikia sugriežtinti saugumo priemones ir kontrolę, pasak kitų, tai reikštų dalies teisių ir laisvių atėmimą. Pasak vienų, pakanka būti „ištižėliais“ ir reikia kietos rankos politikos su musulmonais Prancūzijoje, pasak kitų, kietos, kategoriškos nuostatos iškels dar aukštesnes sienas tarp žmonių. Baiminamasi, viena vertus, kad teroristų pavyzdys užkrės kitus, kita vertus, kad sužadintas pyktis virs neapykanta ir palies niekuo dėtus žmones. Jau pasirodė pranešimų, jog kelios mečetės buvo aprašytos įžeidžiais užrašais, o keli asmenys iškeikti vien todėl, kad jie musulmonai.

Visuotiniu solidarumo simboliu ir šūkiu tapo užrašas, skelbiamas dienraščiuose, interneto portaluose, žmonių laikomas rankose ant atspausdintų lapų, „aš esu (mes esame) Charlie“. Bet taip pat plinta kitas užrašas: „aš nesu Charlie. Aš Ahmetas, prancūzų policininkas. „Charlie“ išjuokė mano tikėjimą ir kultūrą, o aš miriau gindamas jo teisę tai daryti“. Šiuo šūkiu atmenamas vienas iš policininkų, kurį, sužeistą ir parkritusį ant žemės, šaltakraujiškai nušovė vienas iš „Charlie Hebdo“ redakciją puolusių ekstremistų. Šis tunisiečių kilmės prancūzas, Ahamed Merrabet, buvo praktikuojantis musulmonas.

*

Sausio 8 dieną Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, minint žuvusius, lėtai ir gedulingai skambėjo varpai, jų ir jų artimųjų intencijomis buvo aukojamos šventosios Mišios. Prancūzų vyskupai pasakė, kad kviečia katalikus prisidėti prie nacionalinio gedulo.

Sausio 10-ąją Paryžiaus arkivyskupas kardinolas André Vingt-Trois kreipėsi į Paryžiaus katalikus vieša deklaracija. Mūsų šalis ir ypač mūsų miestas šią savaitę tapo prievartos ir barbarybių teatru. Jau daug metų mirtis, karas vyko kažkur kitur, nors prancūzų kariai veikė įvairiose šalyse bandydami prisidėti prie taikos, kai kurie sumokėjo gyvybėmis. Tačiau dabar, pasak Paryžiaus arkivyskupo, mirtis netikėtai pasibeldė ir į Prancūzijos duris. Daug kas buvo šokiruotas ir didelė dalis žmonių šiuos įvykius išgyveno kaip poreikį atskleisti respublikos vertybes – religijos laisvę ar išraiškos laisvę. Spontaniškos manifestacijos šiomis dienomis pasižymėjo dideliu susikaupimu, be neapykantos ir prievartos. Gedulo liūdesys ir įsitikinimas, kad yra dalykų, kuriuos turime apginti kartu, vienija prancūzus.

Karikatūra, nors ir prasto skonio, kritika, nors ir labai neteisinga, niekad negali būti sugretinta su žmogžudyste. Spaudos laisvė, kad ir kokia būtų jos kaina, yra brandžios visuomenės laisvė. Tai, kad mūsų šalyje gimę žmonės, mūsų bendrapiliečiai, galėjo pagalvoti, kad vienintelis teisingas atsakymas į pašaipą ar įžeidimą yra jų autorių mirtis, kelia didelių klausimų mūsų visuomenei. Kad prancūzai žydai dar kartą sumokėjo už problemas, kuriuos kamuoja mūsų nacionalinę bendruomenę, padvigubina jų svorį. Pagerbiame tuos policininkus, kurie mirė vykdydami savo pareigą.

Kviečiu Paryžiaus katalikus melsti Viešpaties už teroristų aukas, už jų artimuosius, vaikus, šeimas. Melskime už mūsų šalį: kad nuosaikumas, susivaldymas, susitvardymas, kaip ir iki šiol, būtų išsaugoti ateinančiomis savaitėmis ir mėnesiais; kad niekas nepasiduotų aklam įtūžiui ir neapykantai; kad atsilaikytume lengvam kelių fanatikų sulyginimui su visa religija. Ir melskime už teroristus, kurie susidurs su Dievo teismo tiesa. Prašykime malonės būti taikos amatininkais, rašo Paryžiaus arkivyskupas. (Vatikano radijas)