Popiežiaus Pranciškaus žinia Pasaulinės taikos dienos proga. Nebe vergai, bet broliai
1. Naujųjų metų, kuriuos laikome Dievo malone ir dovana žmonijai, pradžioje trokštu
visiems vyrams bei moterims, visoms pasaulio tautoms bei šalims, valstybių ir vyriausybių
vadovams nuoširdžiai palinkėti taikos ir meldžiuosi, kad liautųsi karai, konfliktai
ir gausios kančios, sukeltos žmogaus, taip pat senų ir naujų epidemijų bei gamtos
katastrofų baisių padarinių. Ypač meldžiuosi, kad, atsiliepdami į mūsų bendrą pašaukimą
bendradarbiauti su Dievu ir visais geros valios žmonėmis dėl santarvės ir taikos pasaulyje,
mokėtume atsispirti pagundai elgtis mūsų žmogiškumo neatitinkančiu būdu.
Žinioje
praėjusių metų sausio 1-osios proga pabrėžiau, kad nuo pilnatviško gyvenimo troškimo
„neatsiejamas ir nenumaldomas brolybės poreikis, kreipiantis į bendrystę su kitais,
kuriuos laikome ne priešais ar konkurentais, bet svetingai priimtinais bei apkabintinais
broliais ir seserimis“. Kadangi žmogus yra santykio būtybė, kuriai skirta įgyvendinti
save teisingumo bei meilės įkvėptų tarpasmeninių santykių kontekste, jo vystymosi
labui esmingai svarbu pripažinti ir gerbti jo kilnumą, laisvę ir autonomiją. Deja,
vis dar paplitusi žmogaus išnaudojimo rykštė smarkiai žeidžia bendrystės gyvenimą
ir pašaukimą kurti pagarbos, teisingumo ir meilės paženklintus tarpasmeninius santykius.
Šis bjaurus reiškinys, kuris skatina trypti kito žmogaus pagrindines teises ir griauti
jo laisvę bei kilnumą, reiškiasi įvairiomis formomis. Jas norėčiau glaustai apmąstyti,
kad Dievo žodžio šviesoje visus žmones galėtume laikyti „nebe vergais, bet broliais“.
Įsiklausyti
į Dievo planą žmonijai
2. Mano pasirinkta šios Žinios tema susijusi su
Pauliaus laišku Filemonui. Jame apaštalas prašo savo bendradarbio Filemono priimti
Onesimą, buvusį to paties Filemono vergą, dabar tapusį krikščioniu ir, anot Pauliaus,
laikytiną broliu. Tautų apaštalas rašo: „Galbūt jis tam ir buvo laikinai atskirtas
nuo tavęs, kad galėtum jį turėti amžinai jau ne kaip vergą, o daugiau kaip mylimą
brolį“ (Fm 1, 15–16). Onesimas tapo Filemono broliu tapdamas krikščioniu. Tad atsivertimas
į Kristų, mokinystės Kristuje gyvenimo pradžia, yra naujas gimimas (plg. 2 Kor 5,17;
1 Pt 1,3), atkuriantis brolystę kaip pamatinį šeimos gyvenimo ryšį ir socialinio gyvenimo
pagrindą.
Pradžios knygoje (plg. 1,27-28) skaitome, kad Dievas sukūrė žmogų
kaip vyrą ir moterį ir palaimino juos, kad jie būtų vaisingi ir daugintųsi: jis sukūrė
Adomą ir Ievą būti tėvais, kurie, įgyvendindami šį Dievo palaiminimą, davė pradžią
pirmajai brolystei, Kaino ir Abelio brolystei. Kainas ir Abelis yra broliai, nes gimė
iš tų pačių įsčių. Todėl jie turėjo tą pačią kilmę, prigimtį bei tą patį kilnumą kaip
ir jų tėvai, sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą.
Tačiau nors brolius
sieja gimimas, ta pati prigimtis ir tas pats kilnumas, brolystė išreiškia ir jų įvairovę
bei skirtingumą. Vadinasi, visi žmonės kaip broliai ir seserys iš prigimties yra susiję
vieni su kitais, nuo kurių jie skiriasi, bet yra tos pačios kilmės, prigimties ir
to paties kilnumo. Tad brolyste įsteigiamas pamatinių santykių tinklas Dievo sukurtai
žmonijos šeimai statydinti.
Deja, tarp pirmojo sukūrimo, pasakojamo Pradžios
knygoje, ir naujojo gimimo Kristuje, padarančio tikinčiuosius „pirmgimio iš daugelio
brolių“ (Rom 8,29) broliais ir seserimis, įsiterpia neigiama nuodėmės tikrovė, dažnai
sugriaunanti kūriniškąją brolystę ir nuolatos iškreipianti buvimo tos pačios žmonijos
šeimos broliais ir seserimis grožį ir taurumą. Kainas ne tik negali pakęsti Abelio,
bet ir iš pavydo jį nužudo tapdamas pirmuoju brolžudiu. „Kainas, nužudydamas Abelį,
tragiškai paliudija radikalų nusigręžimą nuo to [buvimo broliu] pašaukimo. Jų istorija
(plg. Per 4,1-16) iškelia sunkią užduotį, kuriai pašaukti visi žmonės, – būtent sutartinai
gyventi ir vienam kitu rūpintis“.
Taip pat ir pasakojime apie Nojaus šeimą
ir jo sūnus (plg. Pr 9,18-27) būtent Hamo nepagarba savo tėvui Nojui priverčia pastarąjį
įžūlų sūnų prakeiti ir palaiminti tuos, kurie su juo pasielgė pagarbiai. Taip atsirado
nelygybė tarp sūnų, kilusių iš tų pačių įsčių.
Pasakojime apie žmonijos šeimos
ištakas nutolimo nuo Dievo, nuo tėvo ir brolio nuodėmė virsta bendrystės atmetimo
apraiška ir atveda prie pavergimo kultūros (plg. Pr 9,25-27) bei jos iš kartos į kartą
perduodamų padarinių: kitų atmetimo, blogo elgesio su žmonėmis, kilnumo ir pagrindinių
teisių pažeidimo, nelygybės institucionalizavimo. Iš čia kyla poreikis nuolatos atsiversti
į Kristaus auka ant kryžiaus išpildytą Sandorą, tikint, kad „kur buvo pilna nuodėmės,
ten dar apstesnė tapo malonė per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (Rom 5,20-21). Jis, mylimasis
Sūnus (plg. Mt 3,17), atėjo apreikšti Tėvo meilės žmonijai. Kiekvienas, kuris klausosi
Evangelijos ir atsiliepia į kvietimą atsiversti, Jėzui tampa ir broliu, ir seserimi,
ir motina (plg. Mt 12,50) ir dėl to jo Tėvo įvaikiu (plg. Ef 1,5).
Tačiau krikščioniu,
Dievo vaiku ir broliu ar seserimi Kristuje, netampama autoritetingu dieviškuoju potvarkiu,
neįgyvendinant asmeninės laisvės, t. y. laisvai neatsiverčiant į Kristų. Buvimas Dievo
vaiku kyla iš atsivertimo imperatyvo: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija
Jėzaus Kristaus vardan, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios
Dvasios dovaną“ (Apd 2,38). Į pirmos krikščionių bendruomenės brolystę įžengė visi,
kurie į šį Petro skelbimą atsiliepė tikėjimu ir gyvenimu (plg. 1 Pt 2,17; Apd 1, 15-16;
6,3; 15,23): žydai ir graikai, vergai ir laisvieji (plg. 1 Kor 12,13; Gal 3,28); jų
skirtinga kilmė ir socialinė padėtis nemenkina kiekvieno kilnumo ir nė vienam neužkerta
kelio priklausyti Dievo tautai. Tad krikščionių bendruomenė yra brolių ir seserų meile
grįstos bendrystės vieta (plg. Rom 12,10; 1 Tes 4,9; Žyd 13,1; 1 Pt 1,22; 2 Pt 1,7).
Visa
tai rodo, kaip Jėzaus Kristaus, per kurį Dievas „visa daro nauja“ (plg. Apr 21,5),
Geroji Naujiena taip pat geba atkurti santykius tarp žmonių, įskaitant santykius tarp
vergo ir jo šeimininko, aikštėn iškeldama tai, kas juos sieja, – įvaikystę ir brolystės
Kristuje saitą. Pats Jėzus yra pasakęs savo mokiniams: „Jau nebevadinu jūsų tarnais,
nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską
paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs“ (Jn 15,15).
Daugialypiai vergystės
veidai vakar ir šiandien
3. Nuo neatmenamų laikų įvairioms žmonių visuomenėms
buvo žinomas žmogaus išnaudojimo reiškinys. Žmonių istorijoje būta tarpsnių, kai vergovės
institucija buvo visuotinai priimtina ir reguliuojama teisės. Teisė nustatydavo, kas
gimė kaip laisvas žmogus ir kas kaip vergas ir kokiomis sąlygomis laisvas gimęs asmuo
gali netekti savo laisvės ir ją vėl atgauti. Kitaip tariant, pati teisė pripažindavo,
kad vienas asmuo gali ar turi būti laikomas kito asmens laisvai disponuojama nuosavybe.
Vergą galėjai pirkti ir parduoti, atiduoti ir įsigyti, tarsi jis būtų prekė.
Šiandien,
išaugus sąmonei, vergystė, laikoma nusikaltimu žmonijai, pasaulyje formaliai panaikinta.
Kiekvieno asmens teisė nebūti laikomam vergovėje ar baudžiavoje tarptautinės teisės
pripažinta kaip būtina norma.
Vis dėlto, nepaisant tarptautinės bendruomenės
gausių sutarčių, kad įvairialypei vergovei būtų padarytas galas, ir pastangų išplėtoti
įvairias kovos su šiuo reiškiniu strategijas, milijonai žmonių – kūdikių, visų amžiaus
grupių vyrų ir moterų – ir šiandien neturi laisvės ir yra priversti gyventi vergystę
primenančiomis sąlygomis.
Turiu galvoje daugybę darbininkų ir darbininkių,
taip pat nepilnamečių, oficialiai ar neoficialiai vergaujančių įvairiuose sektoriuose
nuo darbo namie iki darbo žemės ūkyje, gamybos ir kasybos pramonėje, tiek šalyse,
kuriose darbo teisė neatitinka minimalių tarptautinių reikalavimų bei standartų, tiek
nelegaliai tose, kur darbininko teisės ginamos įstatymais.
Turiu galvoje gausybės
migrantų gyvenimo sąlygas–– žmonių, kurie savo dramatiškoje odisėjoje kenčia alkį,
netenka laisvės ir nuosavybės, patiria fizinį ir seksualinį piktnaudžiavimą. Turiu
galvoje tarp jų tuos, kurie po sunkiausios baimės bei nesaugumo lydimos kelionės,
galop pasiekę tikslą, yra laikomi kartais nežmoniškomis sąlygomis. Turiu galvoje ir
tuos, kurie dėl įvairių socialinių, politinių ir ekonominių sąlygų priversti slapstytis,
ir tuos, kurie, kad išlaikytų legalų statusą, sutinka gyventi ir dirbti neoriomis
sąlygomis, ypač tada, kai šalies įstatymais sukuriama ar leidžiama darbininko migranto
struktūrinė priklausomybė nuo darbdavio, pavyzdžiui, kai jų legalus gyvenimas priklauso
nuo darbo sutarties… Taip, galvoje turiu „vergų darbą“.
Galvoje turiu prostitucija
užsiiminėti priverstus asmenis, tarp kurių daug nepilnamečių, bei seksualinius vergus
ir verges; moteris, be jų sutikimo verčiamas ištekėti ar parduodamas numatant ištekinti
ar, mirus sutuoktiniui, perduodamas kaip palikimą kokiam nors šeimos nariui.
Negaliu
negalvoti apie nepilnamečius ir suaugusiuosius, tampančius prekybos objektais tokiose
srityse kaip organų transplantacija, verbavimas į kareivius, elgetavimas, tokios nelegalios
veiklos objektais kaip narkotikų gamyba ir pardavinėjimas ar slaptas tarptautinis
įvaikinimas.
Galiausiai galvoje turiu visus, kurie yra pagrobti ir nelaisvėje
laikomi teroristinių grupių, pajungti jų tikslams kaip kovotojai arba – pirmiausia
mergaitės ir moterys – kaip seksualiniai vergai. Daugelis tokių žmonių pradingsta,
kiti pardavinėjami, kankinami, žalojami ar nužudomi.
Keletas giliųjų vergystės
priežasčių
4. Šiandien, kaip ir vakar, vergystė kyla iš žmogaus sampratos,
numatančios galimybę traktuoti jį kaip objektą. Nuodėmei sugadinus žmogaus širdį ir
nutolinus jį nuo Kūrėjo ir kitų žmonių, jie nebesuvokiami kaip vienodo kilnumo būtybės,
kaip broliai ir seserys žmonijoje, bet laikomi objektais. Iš žmogaus, sukurto pagal
Dievo paveikslą ir panašumą, jėga, klasta arba fizine ar psichologine prievarta atimama
laisvė, jis komercializuojamas, sumenkinamas iki kažkieno nuosavybės, imamas traktuoti
kaip priemonė, o ne kaip tikslas.
Šalia šios ontologinės priežasties – kito
asmens žmogiškumo atmetimo – yra ir kitų priežasčių, kuriomis galima paaiškinti šiuolaikines
vergystės formas. Tarp jų galvoje pirmiausia turiu skurdą, atsilikimą ir atskirtį,
ypač tada, kai užkirstas kelias gauti išsilavinimą arba yra mažai ar net apskritai
nėra jokių galimybių įsidarbinti. Neretai prekybos ir vergystės aukomis būna žmonės,
ieškoję būdų, kaip ištrūkti iš kraštutinio skurdo, patikėję apgaulingais darbo pažadais
ir patekę į žmonių prekyba užsiimančių nusikaltėlių tinklus. Norėdami privilioti jaunuolius
bet kurioje pasaulio dalyje, šie tinklai sumaniai naudojasi šiuolaikinėmis informacijos
technologijomis.
Prie vergystės priežasčių priskirtina ir asmenų, pasirengusių
padaryti bet ką, kad praturtėtų, korupcija. Iš tiesų vergystei ir prekybai žmonėmis
reikia bendrininkavimo, dažnai įtraukiančio korumpuotus tarpininkus – kai kuriuos
teisėtvarkos narius ar kitus valstybės arba įvairių civilinių ir karinių institucijų
veikėjus. „Taip atsitinka tada, kai ekonomikos sistemos centru laikomi pinigai, o
ne žmogus, žmogaus asmuo. Taip, bet kurios socialinės ar ekonominės sistemos centre
turėtų būti žmogus, pagal Dievo paveikslą sukurtas visatai valdyti. Į šalį nustumiant
asmenį ir jį pakeičiant pinigų stabu, griaunamos vertybės“.
Dar viena vergystės
priežastis – ginkluoti konfliktai, smurtas, nusikalstamumas ir terorizmas. Daug žmonių
pagrobiama norint juos parduoti, paversti kovotojais, išnaudoti seksualiai, kiti priversti
emigruoti ir palikti viską, ką turi, – žemę, namus, nuosavybę, šeimos narius. Ieškant
išeities iš baisių sąlygų, jiems tenka net rizikuoti savo orumu bei gyvybe ir taip
jie patenka į užburtą ratą – tampa vargo, korupcijos ir jų pražūtingų padarinių grobiu.
Bendros
pastangos įveikti vergystę
5. Stebint prekybos žmonėmis, nelegalaus
migrantų transportavimo ir kitus pažįstamus ir nepažįstamus vergystės pavidalus, dažnai
susidaro įspūdis, jog tai vyksta visuotinio abejingumo aplinkoje.
Net jei tai,
deja, dažniausia yra tiesa, vis dėlto norėčiau priminti milžinišką tylų darbą, kurį
jau daug metų aukų labui atlieka gausybė vienuoliškųjų kongregacijų. Veikdami sunkiose
aplinkose, dažnai ten, kur vyrauja smurtas, šie institutai mėgina sutraukyti neregimas
grandines, aukas prikausčiusias prie prekiautojų jomis ir jų išnaudotojų, – grandines,
kurių grandis sudaro subtilūs psichologiniai mechanizmai, padarantys aukas priklausomas
nuo jų skriaudėjų šantažuojant bei grasinant joms bei jų artimiesiems, taip pat tokiomis
materialinėmis priemonėmis kaip tapatybės dokumentų konfiskavimas ir fizinis smurtas.
Vienuoliškųjų kongregacijų veikla daugiausia reiškiasi trejopai: pagalba aukoms, jų
reabilitacija psichologiniu bei ugdomuoju lygmeniu ir jų reintegracija į visuomenę,
į kurią jie atvyko ar iš kurios yra kilę.
Šis didžiulis darbas, reikalaujantis
drąsos, kantrybės ir ištvermės, vertas visos Bažnyčios ir visuomenės įvertinimo. Tačiau
norint padaryti galą žmogaus išnaudojimo rykštei, vien to, žinoma, nepakanka. Būtina
ir instituciniu lygmeniu įsipareigoti trims dalykams – prevencijai, aukų apsaugai
ir nusikaltėlių patraukimui baudžiamojon atsakomybėn. Be to, kaip nusikalstamos organizacijos
naudojasi globaliniais tinklais siekdamos savo tikslų, lygiai taip kova su šiuo reiškiniu
reikalauja įvairių visuomenės veikėjų bendrų ir globalių pastangų.
Valstybės
turėtų atidžiai stebėti, kad jų nacionaliniai įstatymai, susiję su migracija, darbu,
įvaikinimu, įmonių perkėlimu ir produktų, pagamintų išnaudojant darbą, pardavimu,
tikrai gerbtų asmens kilnumą. Būtini teisingi įstatymai, kurių centre būtų žmogaus
asmuo, įstatymai, ginantys jo pagrindines teises ir, jei jos buvo pažeistos, atkuriantys
jas reabilituojant auką bei garantuojant jai saugumą; taip pat veiksmingi kontrolės,
ar tos įstatyminės normos tinkamai taikomos, mechanizmai nepalieka erdvės korupcijai
ir nebaudžiamumui. Būtina pripažinti moters vaidmenį visuomenėje ir to siekti darbuojantis
taip pat kultūros bei komunikavimo srityse.
Tarpvyriausybinės organizacijos,
atsižvelgiant į subsidiarumo principą, yra pašauktos įgyvendinti koordinuotas iniciatyvas,
kuriomis siekiama kovoti su tarptautiniais organizuoto nusikalstamumo tinklais, užsiiminėjančiais
prekyba žmonėmis ir nelegaliu migrantų transportavimu. Tam būtinas bendradarbiavimas
įvairiais lygmenimis, įtraukiant nacionalines ir tarptautines institucijas, pilietinės
visuomenės organizacijas ir verslo pasaulį.
Verslo įmonėms tenka pareiga garantuoti
savo darbuotojams orias darbo sąlygas ir teisingus atlyginimus, taip pat atidžiai
stebėti, kad distribucijos grandinėje nebūtų vietos vergystės formoms ar prekybai
žmonėmis. Įmonių socialinę atsakomybę lydi vartotojų socialinė atsakomybė. Kiekvienam
asmeniui privalu suvokti, kad „pirkimas ne tik ekonominis, bet ir visada moralinis
veiksmas“.
Pilietinės visuomenės organizacijoms savo ruožtu tenka užduotis
padaryti sąžinę jautresnę, skatinti veiksmingai priešintis vergystės kultūrai ir rauti
ją su šaknimis.
Girdėdamas prekybos žmonėmis aukų skausmo šauksmus ir vienuoliškųjų
bendruomenių, lydinčių jas išlaisvinimo keliu, balsą, Šventasis Sostas pastaruoju
metu ėmė dažniau raginti tarptautinę bendruomenę suvienyti įvairių subjektų pastangas
ir išvien padaryti galą šiai rykštei. Be to, siekiant geriau išryškinti prekybos žmonėmis
reiškinį ir palengvinti įvairių subjektų – įskaitant akademinio pasaulio ir tarptautinių
organizacijų žinovų, migrantų kilmės, tranzito ir tikslo šalių policijos pajėgų ir
įvairių aukoms padedančių bažnytinių grupių atstovų – bendradarbiavimą, buvo surengti
keli susitikimai. Linkiu artimiausiais metais tokias pastangas tęsti ir stiprinti.
Globalizuoti
ne vergystę ir abejingumą, bet brolystę
6. Skelbdama Kristaus meilės tiesą
visuomenėje, Bažnyčia, remdamasi tiesa apie žmogų, nepaliaujamai darbuojasi karitatyvinės
veiklos baruose. Jai tenka užduotis visiems parodyti kelią į atsivertimą, skatinantį
pažvelgti į artimą, atpažinti jame, kad ir kas jis būtų, brolį ir seserį, pripažinti
jo ar jos kilnumą tiesos ir laisvės dvasia, turint priešais akis Juozapiną Bachitą.
Ši iš Darfūro regiono, Sudano, kilusi šventoji buvo pagrobta prekiautojų vergais ir
devynerių metų parduota žiauriems šeimininkams. Paskui po skausmingų išgyvenimų per
tikėjimą, praktikuotą vienuoliškuoju gyvenimu ir tarnavimu kitiems, pirmiausiai mažiesiems
ir silpniesiems, tapo „laisva Dievo dukra“. Ši šventoji, gyvenusi XIX ir XX a. sandūroje,
ir šiandien yra pavyzdinė vilties liudytoja gausybei vergystės aukų ir gali paremti
pastangas visų tų, kurie atiduoda save kovai su ta „žaizda šiuolaikinės žmonijos kūne,
žaizda Kristaus kūne“.
Turėdamas tai priešais akis, trokštu pakviesti kiekvieną
pagal savo ypatingą vaidmenį ir atsakomybę praktikuoti broliškumą esančiųjų vergystėje
atžvilgiu. Paklauskime savęs, kaip bendruomenės ir asmeniškai, ar jaučiame iššūkį,
kai kasdienybėje susiduriame ar turime reikalų su žmonėmis, kurie galbūt yra prekybos
žmonėmis aukos, arba esame gundomi pirkti prekes, kurios, galima numanyti, yra pagamintos
išnaudojant kitą žmogų. Kai kurie iš mūsų abejingai, panirę į kasdienius rūpesčius
ar skatinami ekonominių sumetimų, užmerkia akis. Kiti, priešingai, nusprendžia nuveikti
ką nors teigiama, įsitraukti į pilietinių organizacijų veiklą ar praktikuoti tokius
nedidelius kasdienius veiksmus – nepaprastai vertingus! – kaip malonus žodis, pasisveikinimas
ar šypsena. Tai mums nieko nekainuoja, tačiau gali suteikti vilties, atverti kelius,
pakeisti neregimai gyvenančio asmens gyvenimą bei, susidūrus su tokia tikrove, pakeisti
ir mūsų pačių gyvenimą.
Turime pripažinti, kad susiduriame su globaliniu reiškiniu,
pranokstančiu vienos bendruomenės ar tautos kompetenciją. Norint jį įveikti, būtina
panašaus masto kaip ir pats reiškinys mobilizacija. Todėl visus geros valios vyrus
ir moteris, taip pat visus tuos, kurie iš arti ar iš toli, įskaitant aukščiausio lygio
institucijas, regi šiuolaikinės vergystės rykštę, netapti šio blogio bendrininkais,
nenugręžti žvilgsnio nuo savo brolių ir seserų, netekusių laisvės ir orumo, kančių,
bet išdrįsti prisiliesti prie kenčiančio Kristaus kūno, regimai matomo tų daugybės
žmonių, kuriuos jis pats vadina „mažiausiaisiais broliais“ (plg. Mt 25,40.45) veiduose.
Žinome,
kad Dievas kiekvieno iš mūsų paklaus: „Ką tu padarei savo broliui?“ (plg. Pr 4,9-10).
Abejingumo globalizacija, šiandien slegianti daugelio brolių ir seserų gyvenimą, reikalauja
iš mūsų kurti solidarumo ir brolystės globalizaciją, galinčią grąžinti viltį ir padėti
jiems keliauti nebijant mūsų laiko problemų bei pakeliui vėl atrandant naujų perspektyvų,
kurias Dievas mums įdeda į rankas.