Minint Švč. Dievo Motinos iškilmę: nuolankumas, kuriuo džiaugiasi Bažnyčia

Dievo Motinos iškilmė, kuri laikui bėgant liturginiuose kalendoriuose buvo įvairiai minima, siejama su žmogiškiausia ir giliausia prasme, paplitusia beveik visos kultūrose: kai gimus kūdikiui sveikinama šeima, motina, tėvas. Laikydamasi šio žmonijos imperatyvo, Bažnyčia pirmąją naujai išaušusių metų dieną susiburia apie Jėzaus šeimą ir kartu su Marija bei Juozapu džiaugiasi nauja gyvybe. Tačiau Bažnyčia žino, kad tai ypatingas gimimas: Juozapas nėra biologinis naujagimio tėvas, Marija pradėjo šį kūdikį nauju ir negirdėtu būdu, veikiant Šventajai Dvasiai. Tad Bažnyčios sveikinimai šiai moteriai ir vyrui, yra kupini supratimo, jog tai stebuklas, dovanotas jiems Dievo, ir skirtas visų labui, visos tautos, kuriai jie priklauso – vargšų ir kenčiančių Izraeliui bei visiems iš Rytų ir Vakarų, kuriuos Dievas panorės pakviesti į savo karalystę. Taip apie sausio 1 dieną minimą iškilmę rašo mariologas kunigas Salvatore Perrella Vatikano dienraštyje „L’Osservatore Romano“ paskelbtame straipsnyje.

Šiandien Bažnyčia dėkoja Marijai ir Juozapui pirmiausia už jų tikėjimą: be jo Dievo Sūnus niekada nebūtų galėjęs tapti vienu iš mūsų, visu kuo panašiu į mus, išskyrus nuodėmę. Bažnyčia dėkoja jiems už parodytą drąsą: Marija, patvirtindama esanti Viešpaties tarnaitė ir priimdama Jo valią, rizikavo būti apkaltinta svetimavimu, atmesta šeimos ir vyro, be pasigailėjimo pasmerkta. Savo ruožtu Juozapas, kilęs iš Dovydo giminės, sutiko permąstyti savo kaip mesijinių pažadų nešėjo vaidmenį ir įgyvendinti juos. Bažnyčia dėkoja jiems už nuolankumą: jie niekada nemėgino būti Dievo malonės „šeimininkais“, nesisavino jos.

Savinimosi logika yra kitokia nei Dievo mintis: ji sukasi apie„objektus“, kuriuos reikia gauti ir lengvai, maloniai suvartoti, pasinaudoti. Kai egzistuoja tik „objektai“, gimstanti konkurencija ir kova dėl jų atrodo labai normali. Iš jų kyla žudikiškas smurtas, karai, kurie didina vis naujas žmonių išnaudojimo formas. Ši savininkiškumo logika paveikia ne tik visuomenę, politines struktūras, tačiau ir esminius santykius: kiek vaikų tampa savo tėvų „svajonių“ įkaitais, kurios jiems neretai virsta košmaru.

Ir Marijai su Juozapu teko pasirinkti, kaip atsispirti šiai savininkiškumo logikai: Marija galėjo rasti tūkstančius motyvų kaip „nepaleisti“ Jėzaus, Juozapas būtų turėjęs šimtus pasiteisinimų kaip jam turėtų būti „atsilyginta“ už tai, kad jis priėmė vaiką, kurio pats nepradėjo. Tačiau jie niekad netapo savininkiškumo logikos įrankiais, ir jų patirties naujumas išaugino pagrindą, kuriuo remdamasis Jėzus išsiugdė žmogišką savo laisvės dimensiją, ypač kalbant apie senąsias tradicijas, kurios buvo priimamos kaip nekintamos normos.

Tikėjimas, drąsa, nuolankumas: šių trijų vertybių dėka Marijos, Juozapo ir Jėzaus šeima tapo taikos puoselėtoja. Dėl šių vertybių ir Bažnyčia yra taikos bendruomenė. Taip susidaro prielaidos kurti solidarumo ir brolybės globalizaciją. Kaip rašo popiežius Pranciškus žinioje Taikos dienai, „žinome, kad Dievas kiekvieno iš mūsų paklaus: „Ką tu padarei savo broliui?“ (plg. Pr 4, 9–10). Abejingumo globalizacija, šiandien slegianti daugelio brolių ir seserų gyvenimą, reikalauja iš mūsų kurti solidarumo ir brolystės globalizaciją, galinčią grąžinti viltį ir padėti jiems keliauti nebijant mūsų laiko problemų bei pakeliui vėl atrandant naujų perspektyvų, kurias Dievas mums įdeda į rankas“. (Vatikano radijas)