Šventoji Šeima

Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, [Juozapas ir Marija] nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: Porą purplelių arba du balandžiukus.

Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje:
šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“.

Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, –ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.

Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.

Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo. (Lk 2,22-40)

VIEŠPATIES ĮSTATYMAS, mons. Adolfas Grušas

Šį sekmadienį Bažnyčia toliau švenčia Kalėdų slėpinį, primindama šeimą, kurioje Dievo Sūnus tapo žmogumi. Šiemet Mišių skaitiniuose susiduriame su Evangelijos ištrauka, kurioje pasakojama, kaip Juozapas su Marija keliavo į šventyklą atlikti nustatytų apeigų, gimus vyriškos lyties pirmagimiui – paaukoti kūdikį Dievui. Šios apeigos reiškė formalų pripažinimą, kad pirmagimis priklauso Dievui. Šias apeigas lydėjo materiali auka, ir Evangelija sako, kad Juozapas su Marija paaukojo porą balandžių,- tai buvo pati mažiausia auka, kurią galėjo aukoti nepasiturintys, ir ji geriausiai paaiškina, kokia buvo Šventosios Šeimos socialinė padėtis.

Tačiau evangelistas didžiąją savo pasakojimo dalį skiria ne religinėms apeigoms, bet netikėtam susitikimui su Simeonu, „teisiu ir dievobaimingu vyru, laukiančiu Izraelio paguodos“, ir su sena moterimi, Ona, kuri, likusi našle, „nesitraukė iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais ir maldomis“. Pradžioje Simeonas, o paskui Ona šlovina Dievą, nes atpažino kūdikyje Kristų, tai yra, Mesiją, kurį skelbė pranašai, kaip Atpirkėją, Išvaduotoją, Išganytoją.

Labai reikšmingi Simeono žodžiai, kuriais jis nusako kūdikio ateitį. Jaudinančioje giesmėje, kurią kas vakarą kartoja visi, atliekantieji Valandų liturgiją, šis teisus ir dievobaimingas žmogus vadina Jėzų savo tautos garbe. Drauge jis pripažįsta, kad šis Kūdikis atėjo išgelbėti ir kitų tautų, visų žmonių, taip prieštaraudamas tiems, kurie laikė Dievą išskirtine Izraelio nuosavybe. Jo pranašiški žodžiai yra žinia ir mūsų laikams, ypač dabar, kai žmonių tarpe trokštama vienybė atrodo vis sunkiau pasiekiama. Simeono žodžiai – tai Dievo ženklas, kad Jis trokšta visus žmones priglausti ir visiems suteikti šviesą.

Tuojau pat, kreipdamasis į Mariją Simeonas ištaria slėpiningus ir nerimą keliančius žodžius: tas kūdikis „skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“. Ši pranašystė pakankamai aiški, kai ją vertiname, žinodami, kas Šventosios Šeimos gyvenime įvyko toliau, pradedant Erodo žudynėmis, jas sekusiu bėgimu į Egiptą, paskui prisimenant Jėzaus viešąjį gyvenimą iki tragiškos ir šlovingos pabaigos. Jėzus žmonėms atnešė būtinybę pasirinkti „už“ ar „prieš“ Jį. Marija taip pat visiškai pilnai įsijungė į tai, apie ką Simeonas irgi aiškiai pasakė: „Ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“.

Evangelinis pasakojimas baigiamas priminimu: „Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo“. Mums norėtųsi žinoti daugiau apie šios nuostabios šeimos gyvenimą, tačiau evangelistas Lukas mano, kad šių trumpų pastabų turi pilnai pakakti, kad suprastume, kas vyko Šventojoje Šeimoje. Nežiūrint išskirtinumo, tai buvo šeima, daugeliu atveju lygiai tokia pat, kaip kitos, su savais džiaugsmais ir skausmais ir savo paslaptimis. Tai buvo gyvenimas šeimos, kuri laikėsi tikėjimo, džiaugėsi sveiku ir protingu vaiku, tikriausiai neužmiršdama nerimą keliančių Simeono žodžių, tačiau pasitikėdama Dievo malone…

Kiekvienas kūdikis yra Dievo dovana, ir tikriausiai kiekvienam vienaip ar kitaip būti galima pritaikyti Simeono žodžius, Kiekvienoje šeimoje ne visi metai būna labai ramūs: anksčiau ar vėliau atsiranda problemų, išgyvenimų, rūpesčių, kurie yra dar skausmingesni, jei tuo momentu pristinga tarpusavio meilės. Kaip tik čia Šventoji Nazareto šeima duoda savo pavyzdį ir pamokymą: „atlikti visa, ko reikalauja Viešpaties Įstatymas“.