Kristaus Gimimas – Kalėdos

Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.

Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“. Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2,1-14)

DIEVAS IR ŽMOGUS, Mons. Adolfas Grušas

Kalėdų dieną švenčiame ne seno įvykio minėjimą, bet pranašystės išsipildymą. Tai ne sentimentali šventė, bet pasaulio teismo ir naujos tvarkos įvedimo diena. Tą naktį istorija pakeitė kryptį: Dievas atsigręžė į žmogų, didybė į tai, kas maža, dangus pasilenkė prie žemės, iš šventyklos buvo ateita pas piemenis. Visa istorija prasideda nuo mažųjų, tų, kurie yra laikomi paskutiniais…

Kai tuometinio pasaulio sostinėje Romoje buvo sprendžiamas pasaulio likimas, kai romėnų legionai kalaviju palaikė taiką, į tą puikiai suteptą mechanizmą įkrito smėlio grūdelis: gimė kūdikis, galintis pakeisti pasaulio istoriją. Tą naktį nauja pasaulio sostine tapo Betliejus.

Čia, Betliejuje, Marija pagimdė savo pirmagimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose… gyvulių garde, kurį Marija, neturėdama nieko geresnio, pavertė lopšiu. Prakartėlė ir ėdžios yra Dievo ištartas „ne“ pasaulio modeliams, „ne“ didybės paieškoms, „ne“ ligtolinei tvarkai. Dievas ateina į pasaulį iš paties žemiausio taško, kad nebūtų jokio žemesnio kūrinio, kad neliktų nė vieno, kurio Jis nebūtų apglėbęs savo išganingu veikimu.

Kalėdos – tai begalinio Dievo pasitikėjimo žmonija įrodymas. Jis patiki Sūnų nepatyrusios, bet kilnios mergaitės rankoms, pasitiki ja. Marija rūpinasi naujagimiu, Jį maitina, supa ir saugo Jo miegą. Ji, žmogus, apkabina Dievą ir leidžia Jam gyventi…

Mes niekada neturėtume sakyti, kad Dievo įsikūnijimas pasibaigė Žodžio atėjimu. Dievas nuolat ateina į pasaulį ir gyvens mūsų žemėje, tačiau tik tada, jei mes kasdien, kaip motina, rūpinsimės Juo.

Taip pat netoli Jėzaus gimimo vietos buvo piemenų… juos apgaubė angelų pranešta žinia ir giesmės. Visa tai taip gražu, kad evangelistas Lukas nesusilaiko, nepaminėjęs to unikalaus piemenų apsilankymo pas gimusį Jėzų. Tie, vilna ir pienu kvepiantys žmonės yra geriausia naujiena visiems vargšams, menkiausiems, pamirštiems. Savo kelionę į pasaulį Dievas pradeda nuo jų.

Piemenys eina, paklusę angelo nurodymui, ir randa kūdikį… Jie žiūri į Jį: Jo akys yra Dievo akys, jo alkis yra Dievo alkis, mažos rankutės, tiesiamos į motiną, yra jiems ištiestos Dievo rankos.

Kokia yra Kalėdų prasmė? Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų Dievu. Kristus gimė, kad aš atgimčiau. Jėzaus gimimas reiškia mano gimimą: kad atgimčiau kitoks, naujas, kad gimčiau su Dievo Dvasia manyje.

Kalėdų dieną yra pašventinamas kūnas. Galime būti tikri, kad jei Dievas prisiėmė žmogaus kūną, jį padarė savu, mylėjo, tas kūnas yra šventas. Tai kartu reiškia, kad ir bent vienas kitas mūsų istorijos puslapis yra šventas.

Kūrėjas, sukūręs Adomą iš žemės dulkių, pats tampa dulke mūsų žemėje. Puodžius tampa moliu, kad būtų nužiestas trapus ir nuostabus indas… Nuo tos dienos niekas negali pasakyti: čia baigiasi žmogus, o čia prasideda Dievas, nes Kūrėjas ir kūrinys Kristuje tapo viena.

Ir taip lieka visiems amžiams…