Gruodžio 24 d. minime Adomą ir Ievą

Kalėdų išvakarėse kai kurios Rytų Bažnyčios savo liturginiuose kalendoriuose prisimena pirmuosius tėvus Adomą ir Ievą. „Palaimintas kūdikis, kurio dėka Adomas ir Ieva atgavo jaunystę“, - skelbia sirų krikščionių malda. Nors paprastai, senojo Adomo ir naujojo Adomo - Kristaus sugretinimas būdingesnis ne Kalėdų, bet Velykų liturgijai, tačiau ne mažesnės svarbos įvykis žmonijos išganymo istorijoje yra ir Dievo Sūnaus gimimas, Kalėdos.

Kas buvo Adomas ir Ieva? Ar įmanoma, kad visa žmonija būtų prasidėjusi nuo vienos žmonių poros? Biblija nėra nei biologijos nei istorijos traktatas, o jos skelbiamos žinios esmė yra ta, kad pasaulis ir žmogus yra Dievo kūriniai. Biblinė sukūrimo scena yra sulaukusi daugybės interpretacijų ir teologijos traktatų, įkvėpusi daugybę literatūros kūrinių ar netgi anekdotų. Štai kaip Talmudas, žydų tradicijoje susiformavęs Biblijos komentaras, aiškina, kad moteris buvusi sukurta iš vyro šonkaulio: „Jeigu moteris būtų sukurta iš vyro kojos, privalėtų jam tarnauti. Jei būtų sukurta iš vyro galvos, ji savo vyrui vadovautų. Bet Dievas ją sukūrė iš šonkaulio, kad ji visada būtų arti vyro širdies“.

Adomas ir Ieva rimtai nusikalto. Jų neklusnumas visai žmonijai užtraukė gimtąją nuodėmę. Tačiau Šventasis Raštas pirmųjų tėvų nepasmerkia. Evangelistas Lukas pateikdamas Jėzaus genealogiją, jos pradžioje mini „Adomą, kuris buvo Dievo (sūnus)“ (Lk 3,38). Velyknakčio liturgija kalba apie Kristaus nužengimą į pragarus ir išganymo žinios paskelbimą Adomui. Pasak Jeruzalėje pirmaisiais krikščionybės amžiais susiformavusios tradicijos, Adomas buvęs palaidotas po Kalvarijos kalva ir nukryžiuotojo Kristaus kraujas sunkdamasis per žemę palietė visų žmonių tėvo Adomo kaulus.

Nors į Bažnyčios kalendorių Adomas ir Ieva neįrašyti, tačiau tradiciškai jie atsimenami gruodžio 24-ąją, Pasaulio išganytojo, ateinančio nuplauti gimtosios nuodėmės, gimimo šventės išvakarėse. (Vatikano radijas)