Kalėdų išvakarėse kai kurios Rytų Bažnyčios savo liturginiuose kalendoriuose prisimena
pirmuosius tėvus Adomą ir Ievą. „Palaimintas kūdikis, kurio dėka Adomas ir Ieva atgavo
jaunystę“, - skelbia sirų krikščionių malda. Nors paprastai, senojo Adomo ir naujojo
Adomo - Kristaus sugretinimas būdingesnis ne Kalėdų, bet Velykų liturgijai, tačiau
ne mažesnės svarbos įvykis žmonijos išganymo istorijoje yra ir Dievo Sūnaus gimimas,
Kalėdos.
Kas buvo Adomas ir Ieva? Ar įmanoma, kad visa žmonija būtų prasidėjusi
nuo vienos žmonių poros? Biblija nėra nei biologijos nei istorijos traktatas, o jos
skelbiamos žinios esmė yra ta, kad pasaulis ir žmogus yra Dievo kūriniai. Biblinė
sukūrimo scena yra sulaukusi daugybės interpretacijų ir teologijos traktatų, įkvėpusi
daugybę literatūros kūrinių ar netgi anekdotų. Štai kaip Talmudas, žydų tradicijoje
susiformavęs Biblijos komentaras, aiškina, kad moteris buvusi sukurta iš vyro šonkaulio:
„Jeigu moteris būtų sukurta iš vyro kojos, privalėtų jam tarnauti. Jei būtų sukurta
iš vyro galvos, ji savo vyrui vadovautų. Bet Dievas ją sukūrė iš šonkaulio, kad ji
visada būtų arti vyro širdies“.
Adomas ir Ieva rimtai nusikalto. Jų neklusnumas
visai žmonijai užtraukė gimtąją nuodėmę. Tačiau Šventasis Raštas pirmųjų tėvų nepasmerkia.
Evangelistas Lukas pateikdamas Jėzaus genealogiją, jos pradžioje mini „Adomą, kuris
buvo Dievo (sūnus)“ (Lk 3,38). Velyknakčio liturgija kalba apie Kristaus nužengimą
į pragarus ir išganymo žinios paskelbimą Adomui. Pasak Jeruzalėje pirmaisiais krikščionybės
amžiais susiformavusios tradicijos, Adomas buvęs palaidotas po Kalvarijos kalva ir
nukryžiuotojo Kristaus kraujas sunkdamasis per žemę palietė visų žmonių tėvo Adomo
kaulus.
Nors į Bažnyčios kalendorių Adomas ir Ieva neįrašyti, tačiau tradiciškai
jie atsimenami gruodžio 24-ąją, Pasaulio išganytojo, ateinančio nuplauti gimtosios
nuodėmės, gimimo šventės išvakarėse. (Vatikano radijas)