Popiežiaus sveikinimai Vatikano darbuotojams: „Rūpinkitės“ (+ video)
Tuoj po susitikimo su Kurijos vyresniaisiais ir Šventojo Sosto dikasterijų vadovais
Šventasis Tėvas, tarsi pratęsdamas šį susitikimą, Pauliaus VI salėje susitiko ir su
visais tais, kurie dirba Šventojo Sosto ir Vatikano Miesto Valstybės institucijose.
Galima pridurti, kad šis susitikimas yra naujovė, nes iki šiol popiežiai tradiciškai
prieš šv. Kalėdas susitikdavo tik su Kurijos vadovais. Pranciškus pasakė, kad norėjo
susitikti su tais, kurie kartais ironiškai pavadinami „nematomaisiais“: sodininkais,
valytojais, raštininkais ir pan.
„Puikybė angelus pavertė velniais, o nuolankumas
žmones padarė lygiais angelams“, šv. Augustino žodžiais kreipėsi į klausytojus popiežius,
visus sveikindamas su Viešpaties Kalėdomis, dėkodamas už darbą, tiek italams, tiek
atvykusiems iš kitų šalių. Jis pakvietė Vatikane dirbančius apsvarstyti tai, ką jis
pasakė savo kalboje Kurijos ir dikasterijų vadovams, taip pat atlikti sąžinės apskaitą
ir priimti Viešpaties gailestingumą.
Kaip ir pirmajame ryto susitikime, taip
ir šiame Šventasis Tėvas rėmėsi didžiuoju apaštalo Pauliaus palyginimu apie Bažnyčią
kaip Kristaus mistinį Kūną, kuriame visi yra harmoningai ir organiškai susiję, kuriame
vienoms kūno dalims reikia kitų, kuriame kūno nariai rūpinasi kitais nariais. Jei
kenčia vienas, kenčia ir kiti. Jei pagerbiamas vienas, džiaugiasi ir kiti (žr. 1 Kor,
12).
Būtent rūpestis, atidumas vienas kitam, stengimasis vienas dėl kito, kaip
vidinė ir išorinė nuostata, visus susieja. Tad Šventasis Tėvas išsamiai kalbėjo apie
to „rūpinimosi“ prasmes.
Pirmiausia jis kvietė rūpintis savuoju dvasiniu gyvenimu
ir ryšiu su Dievu, nes tai yra krikščionio stuburas, viso to, ką jis sako ir daro
atrama. Krikščionio gyvenimas be maldos, sakramentų ir Dievo žodžio neišvengiamai
sulėkštėja ir išdžiūsta; rūpintis savo šeimos gyvenimu, duodant jos nariams pirmiausia
laiką, dėmesį ir meilę, o ne pinigus; rūpintis santykiais su kitais, paverčiant tikėjimą
ir žodžius gerais darbais, ypač stokojantiems; rūpintis kalba, išgryninant ją nuo
įžeidimų, vulgarybių ir nuosmukio žodyno; rūpintis širdies žaizdomis, atleidžiant
mus sužeidusiems ir apmąstant sužeidimus, kuriuos patys padarėme; rūpintis savo darbu,
kad jis būtų dirbamas gerai ir tuo pat metu nuolankiai, dėkojant Viešpačiui; rūpintis,
kad mūsų vidinės taikos nerytų pavydai, geismai, neapykanta ir negatyvūs jausmai;
rūpintis, kad nepasiduotume nuoskaudoms, kurios veda link keršto, saugantis tingumo,
lemiančio egzistencinę eutanaziją, teisuoliškumo, tampančiu puikybe, skundimusi, atvedančiu
iki nevilties; rūpintis silpnesniais broliais – senoliais, ligoniais, alkanais, benamiais
ir svetimšaliais: pagal tai būsime teisiami.
Kiekvienas iš mūsų gali pagalvoti:
„kuo turėčiau rūpintis daugiausia“. Pagalvoti: „šiandien pasirūpinsiu šiuo dalyku“,
ragino Šventasis Tėvas, dar kartą ypač paskatindamas rūpintis šeima.
Pagalvokime,
kaip pasikeistų mūsų pasaulis, jei kiekvienas iš mūsų pradėtų tuoj pat, čia, rimtai
ir dosniai rūpintis savo santykiu su Dievu ir savo artimu, jei praktikuotume evangelinę
aukso taisyklę: „elkitės su žmonėmis taip, kaip norėtumėte, kad jie su jumis elgtųsi“;
jei žvelgtume vienas į kitą, ypač į vargšą, su tokiu gerumu ir švelnumu, kaip Dievas
į mus žvelgia, mūsų laukia ir mums atleidžia, jei nuolankume parodytumėme savo jėgą,
- sakė Pranciškus. Tai, pasak jo, yra tikros Kalėdos: Dievo neturtingumo šventė, nuskurdinant
save ir priimant žmogaus prigimtį. Ir ypač tai taikos šventė, nes kūdikėlis Jėzus
neša taiką: tarp dangaus ir žemės, tarp širdžių, tarp tautų. Bet šiai taikai taip
pat reikia mūsų rūpesčio ir mūsų entuziazmo, kad suledėjusios širdys būtų sušildytos,
nusivylusios sielos padrąsintos, užgesusios akys įžiebtos Jėzaus veido šviesa.
Susitikimą
popiežius Pranciškus užbaigė atsiprašymu už savo ir savo bendradarbių trūkumus, už
skandalus, kurie visiems taip pakenkė. Ir dar kartą paprašė melstis už jį ir kartu
su juo. (Vatikano radijas)