Kunigų konferencijoje Panevėžyje kalbėta apie Vyskupų Sinodą
Panevėžio Kurijoje gruodžio 10 d. vyko vyskupijos kunigų susitikimas. Savo įspūdžiais
iš Vatikane vykusio Šeimų Sinodo „Iššūkiai šeimai evangelizacijos kontekste“ dalinosi
Vilniaus Šeimos centro direktorius Algis Petronis. Svečias pastebėjo, kad Sinode kviestiniais
svečiais dalyvavo apie keturiasdešimt pasauliečių. Tai buvo specialistai ekspertai
ir klausytojai.
Jis sakė, jog sunku lyginti su kitais Sinodais, bet šiame Sinode
susidarė įspūdis, jog vyskupai buvo labai aktyvūs. Popiežius dalyvavo visuose Sinodo
posėdžiuose ir atidžiai klausėsi, išskyrus trečiadienį, bendrosios audiencijos dieną.
Jis pasisakė du kartus, Sinodo pradžioje, kviesdamas Sinodo tėvus kalbėti atvirai.
„Man nebuvo įspūdžio, jog ten vyksta kažkokia kova. Visus vienijo aiškus supratimas
dėl santuokos neišardomumo. Diskusijos vyko, kaip turėtų vykti sielovada...
Pradžioje
Sinodo tėvai pristatė daugybę problemų... Savaitgalio metu buvo paruoštas dokumentas
darbui grupėje. Šis dokumentas iššaukė nemažą reakciją spaudoje, tačiau reakcijos
neatspindėjo diskusijos dvasios ir balanso. Vyskupai sureagavo į spaudos reakciją
ir neproporcingą kai kurių temų dominavimą. Jie norėjo pataisyti tai, kas nesubalansuotai
buvo interpretuojama spaudoje. Kai kurie darbo grupių moderatoriai pasauliečiams leido
aktyviai dalyvauti. Darbas buvo labai intensyvus. Sinodo pabaigoje dėl galutinio dokumento
buvo balsuojama papunkčiui. Popiežius leido skelbti visą dokumentą.
Tai nebuvo
nuoseklus dokumentas. Svečias sakė, jog jam susidarė įspūdis, jog buvo ieškoma ne
kaip problemą spręsti, bet įvardinti problemas. Buvo išryškintos antrą kartą vedusiųjų
situacija, nespecifinė problemos zona: vienatvė, emigracija kaip atskirties šeima,
smurtas, naujos evangelizacijos neišvengiamumas ir santuokos anuliavimo proceso keblumai.
Pora iš Irako priminė Artimųjų Rytų krikščionių šiurpią situaciją.
Prelegentas
sakė, jog popiežiaus baigiamoji kalba visus apjungė. Popiežius pabrėžė, kad būtų buvę
neramu, jei nebūtų buvę diskusijų. Jis kalbėjo apie tam tikras pagundas: (būti negailestingai
nelanksčiais ir nesileisti būti Dievo nustebintiems ir – būti geručiais, imituojant
gerumą, bet nepasakant, kokios problemos laukia, pasirinkus „greitą sprendimą“. Be
to, atsiranda pagunda į tikėjimo paveldą žiūrėti kaip į savo nuosavybę. Kai jis kalbėjo
buvo spengianti tyla.
Kunigai prelegentui uždavė keletą klausimų. Kun. Rimas
klausė apie skirtingus kardinolų pasisakymus. Keletas kunigų klausė apie Sinode nuskambėjusią
temą apie šeimų palydėjimą po santuokos.
Palydėjime svarbu atrasti teisingą
balansą tarp šeimos santykių supratimo: sugebėjimo susikalbėti, vaikų priežiūros,
ir religinio gyvenimo dalykų. Gerai, jei pavyksta įjungti į parapijos bendruomenę.
Kas
žmones suburia? Bendra veikla. Jos metu žmonės pradeda kalbėtis, atsiranda užkulisiai.
Atsiranda bendruomenės jausmas. Izoliacija dabar yra didžiulė problema. Vienatvė-Vakarų
visuomenės skurdas. Problema ne tame, kad žmonės blogi, bet todėl, kad žmonės nebemoka
bendrauti. Bandom judinti ne tik Vilniuje, bet ir Vilniaus rajone, kur daug naujakurių.
Svarbiausia, rasti pagalbininkų, kurie padėtų parapijoje organizuoti šeimų palydėjimą.
Dar
vienas konkretus klausimas kun. Gedimino klausimas: Pora gyvena civilinėje santuokoje.
Jie klausia, kam reikalingas santuokos sakramentas? Ką atsakytų psichologas? Atsakymas:
Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie nėra susituokę, jie yra silpnesni problemų sprendimui.
Kita vertus, kol žmonėms nekils autentiškas klausimas dėl santuokos sakramento, tol
tai bus tik tradicija, tol matys tik įpakavimą.
Pabaigoje Petronis pasidalino
asmenine darbo su besirengiančiais šeimai ir darbo su šeimomis patirtimi.