Antradienį, gruodžio 9 dieną Vienoje baigėsi konferencija, trukusi dvi dienas, apie
humanitarines branduolinių ginklų pasekmes. Daugiau nei 150 valstybių pasiuntė į ją
savo delegacijas, tai rodo, kad branduolinis nusiginklavimas iš tiesų rūpi tarptautinei
bendruomenei, kad nerimas dėl to, kad kažkas šiuos baisius masinio naikinimo ginklus
gali pažadinti iš snaudulio, neišnyko.
Apie jų pasekmes konferencijoje pasakojo
tie, kurie su jais tiesiogiai susidūrė. Pirmiausia japonė Setsuko Thurlow, išgyvenusi
branduolinės bombos sprogimą Hirosimoje. Kai JAV oro pajėgos numetė bombą šiame mieste,
jai buvo trylika metų. Ji regėjo blyksnį, sprogimą, jautė milžiniško karščio bangą,
pelenais pavertusią tuos, kurie buvo arčiau sprogimo centro, galiausiai oro smūgio
bangą, namų sienomis užvertusią tuos, kurie buvo tolėliau. Iki šiol atsimena pirmąsias
minutes po sprogimo, svirduliuojančius žmones, be rūbų, su nuplėštomis kūno ar odos
dalimis, paklaikusius. Iš 360 tūkstančių Hirosimos gyventojų daugiau nei 250 tūkstančiai
žuvo nuo tiesioginio sprogimo, griuvėsiuose ir nuo radiacijos: daugiausia moterys,
vaikai ir seneliai. Akies mirksniu mylimas miestas tapo dykyne. O išgyvenę sprogimą,
sudėję daugybę pastangų tarp pelenų sukurti sau naują gyvenimą, dar ir šiandien miršta
nuo radiacijos pasekmių.
Mes, išgyvenusieji, esame įsitikinę, kalbėjo Setsuko,
kad joks žmogus neturi daugiau patirti nežmogiškos, amoralios, žiaurios atominio bombardavimo
patirties. Mūsų misija yra perspėti pasaulį apie branduolinės grėsmės pavojų ir padėti
žmonėms suprasti branduolinių ginklų neteisėtumą ir blogį. Mes tikime, kad žmonija
ir branduoliniai ginklai negali sugyventi. Jie turi būti visiškai uždrausti, pasaulis
turi būti išvalytas nuo jų. Ir mus frustruoja maža pažanga. Kiek dar branduolinės
valstybės grasins gyvybei?
Konferencijoje taip pat liudijo tie, kurie tapo
branduolinių eksperimentų aukomis. Tai kazachas Karipbek Kuyukov, gimęs kaime už šimto
kilometrų nuo Semipalatinsko, Sovietų Sąjungos branduolinio testatavimo centro. Jo
tėvai nuo kalvos matydavo, radijui pranešus apie „taikius branduolinius sprogimus“,
branduolinius „grybus“. Kai jis gimė, neturėjo rankų – tai radiacijos pasekmė. Per
40 metų buvo įvykdyta 470 bandymų, aplinkinių žemių gyventojams nesuvokiant, kad prieš
juos yra vykdomas nusikaltimas. Buvo meluojama, kad radiacija nepakenks nei žmonėms,
nei florai, tuo pat metu tiriant radiacijos pasekmes. Tai buvo mirties nuosprendis
– ir ne vien to meto gyventojams. Radiacijos pasekmės perduodamos dar penkias šešias
kartas. Aš nebenoriu, kad tokie dalykai pasikartotų kažkur planetoje. Tad ką darysime,
ką pasirinksime? - sakė kazachas.
Liudijo taip pat Sue Coleman-Haseldine,
aborigenė iš Australijos. Ji gimė netoli dykumingos teritorijos, kurioje 1953 metais,
kai jai buvo dveji, britai ir australai pradėjo branduolinius bandymus. Jiems toji
žemė atrodė nevertinga. Aborigenai tuo tarpu čia gyveno nuo amžių. Jiems ši žemė buvo
supermarketas, vaistinė, mokykla ir bažnyčia. Daug žmonių susirgo ir mirė, taip pat,
nepamirškime, ir gyvūnai. Branduoliniai bandymai tęsėsi iki 1963 metų, britų ir australų
vyriausybės didžiavosi jų sėkme. O žemė buvo užteršta, šimtus kilometrų nuo bandymų
vietos. Kilo anksčiau neregėti dulkių štormai. Žmonės sužinojo naujos ligos pavadinimą
– vėžys. Padaugėjo nevaisingumo, apsigimimo, ankstyvų gimdymų, kitų ligų. Yra kapinių,
kuriose palaidoti nuo radiacijos mirę baltųjų vaikai. Kiek mirė aborigenų vaikų, niekas
nepasakys: jų nebuvo galima laidoti baltųjų kapinėse. 2006 metais ji, pasakojo aborigenė,
buvo šokiruota sužinojusi, kad ko gero sėklos, vaisiai ir šaknys, kuriais žmonės regione
minta kiekvieną dieną dar ir šiandien, taip pat yra radioaktyvūs.
Į konferencijos
organizatorius, koordinatorius ir dalyvius ilgoje žinioje kreipėsi popiežius Pranciškus.
Jis ypač šiltai sveikino branduolinių sprogdinimų liudytojus ir aukas, sakydamas,
kad jie yra „pranašiški balsai“, kuriuos žmonija turi išgirsti. Popiežius rašė apie
globalinę etiką, kuri turi pakeisti abipusio sunaikinimo grėsmės doktriną. Ši doktrina
negali būti brolybės ir taikaus tautų sugyvenimo garantu. Laikas baimės logiką pradėti
keisti atsakomybės etika. Taika ir saugumas, vieni iš giliausi žmogaus troškimų, kylančių
iš Kūrėjo, negali būti garantuoti vien ginklais. Laikas koncentruotis ne į branduolinio
ginklo naikinamąjį potencialą, o į nereikalingas ir nepataisomas kančias, kurias jie
neša. Kariniuose kodeksuose ir tarptautinėje teisėje yra smerkiamas nereikalingų kančių
sukūrimas, tai dar labiau galioja branduolinių ginklų atveju. Laikas nebeskurdinti
tautų branduolinės ginkluotės išlaidomis, kurias galima panaudoti daug geriau žmonių
labui. Tikra taika nėra karo nebuvimas, bet teisingumas, vystymasis, pasitikėjimas,
teisės, skirti visiems. Tokia taika, kaip ir pasaulis be branduolinių bombų, yra įmanoma,
tvirtai įsitikinęs popiežius Pranciškus. (Vatikano radijas)