Antrasis Advento sekmadienis

Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia, kaip pranašo Izaijo parašyta: Štai aš siunčiu pirma tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties tau kelią. Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Taip pasirodė dykumoje Jonas. Jis krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti. Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje. Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė skėrius ir lauko medų. Jis skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“. (Mk 1, 1–8)

GEROJI NAUJIENA, mons. A. Grušas:

Panašu, kad mes tapome dar viena kalbos taisyklių auka… Tiesa, skyrybos ženklai sudėti teisingai, tačiau kas kreipia dėmesį į tokius menkniekius?! Kalbu apie šio sekmadienio Mišių Evangelijos skaitinio pradžią, kur aiškiai sakoma: „Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Gerosios Naujienos pradžia“… Čia kalbama ne apie užrašytus žodžius, kuriuos vadiname Evangelija, bet apie tai, jog pats Kristus yra mūsų Geroji Naujiena.

Todėl Kristus privalo būti viso mūsų gyvenimo centru, nes tik dėl Jo mes vadinamės krikščionimis. Esame tikintys, nes išpažįstame Kristų, Jo gyvenimą ir begalinę neužsitarnautą Dievo meilę, kurią patyrėme ir nuolat patiriame. Vien tik Kristus suteikia prasmę mūsų gyvenimui ir mirčiai.

Šio sekmadienio Žodžio liturgija mums leidžia išgirsti du balsus, nuskambėjusius skirtingu laiku, tačiau kalbančius apie tą patį. Pirmajame skaitinyje pranašas Izaijas su džiaugsmu skelbia: „Štai Viešpats Dievas ateis su galia“, o jam Evangelijoje atliepia dramatiškas Jono Krikštytojo skelbimas: „Po manęs ateina galingesnis už mane“.

Jonas Krikštytojas tarsi įkūnija prieš pusę tūkstantmečio pasakytus pranašo žodžius: „Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“ Istoriškai šie žodžiai primena izraelitų sugrįžimą iš Babilonijos vergovės į laisvą savo kraštą, tačiau mums jie turi kur kas gilesnę prasmę. Kaip Kristus yra mūsų Geroji Naujiena, taip Jis yra ir mūsų Pažadėtoji Žemė, kurioje galime rasti laisvę, o toji laisvė pasiekiama tik drauge su Viešpačiu. Todėl privalome rengti Jam kelią, nes susitikimas su Dievu reikalauja konkretaus nusistatymo, nuoseklumo ir tam tikros krypties gyvenime. Jei mes savo širdyje netrokštame ir nesiilgime susitikimo su Dievu, jei nemėginame nuolankiai priimti minties apie savo pačių trūkumus, suprasti, kad kliūtimi Dievui ateiti į mūsų širdį esame mes patys… mes niekada ir nerasime Dievo. Pas Jį ateina tik nuolankus žmogus.

Norint savo gyvenime susitikti Dievą, mums tenka pakeisti daug kelių, kuriais ėjome iki tol: būtina rasti sprendimą, kaip išeiti iš kai kurių situacijų, atrasti vertybes, kurios plaukia iš mūsų Gerosios Naujienos, o visų pirma reikia pakeisti savo mąstyseną ir vertinimo kriterijus. Nuo pat Advento pradžios labai daug kalbama apie atsivertimą, tačiau, priešingai, nei galvoja dauguma tikinčiųjų, tai nereiškia vien tik atsiprašymo už nuodėmes ir ryžto daugiau jų nedaryti,- kitaip sakant, atlikti išpažintį prieš Kalėdas. To per maža. Atsiversti – tai iš esmės pakeisti savo gyvenimą, atsisakant jo stabų: sveikatos, sėkmės, pinigų… grąžinti pirmenybę Dievui, pajusti bendravimo su Juo vertę.

Juk jeigu Jis yra Geroji Naujiena, reiškia, kad visas gėris sutelpa Jame, o mes, būdami kartu su Juo, visa tai patiriame. Tiesa, nerimą kelia vienas klausimas: ar mes tikrai priimame tokią Naujieną?…