Šv. Pranciškaus Ksavero šventė Kaune. Jėzaus Draugijos atsikūrimo 200-ųjų metinių
minėjimas
Gruodžio 3 d. Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) rektoratas, Jėzaus Draugijos
Lietuvos ir Latvijos provincija bei Kauno jėzuitų gimnazija drauge surengė Šv. Pranciškaus
Ksavero šventę pakviesdami į Jėzaus Draugijos 200-osioms metinėms skirtą konferenciją,
iškilmingą Eucharistiją (joje atliktos R. Martinkėno „Mišios Šv. Pranciškaus Ksavero
garbei“) bei šventinį vakarą.
Jėzuitų vienuolyno salėje konferencijos dalyvius
sveikinęs ir jai vadovavęs jėzuitų provincijolas tėvas Gintaras Vitkus SJ sakė, jog
šventė organizuota bent trimis progomis. Pirma – tai noras iš naujo atsigręžti į savo
dangiškąjį globėją šv. Pranciškų Ksaverą ir mokytis iš jo misionieriško užsidegimo
prašant, kad jis globotų šiandienius jėzuitų siekius dalytis Gerąja Naujiena su visais
artimesnėje ar tolimesnėje aplinkoje. Antra – tai ką tik prasidėję Pašvęstojo gyvenimo
metai, skatinantys naujai apmąstyti šio gyvenimo misiją. Trečia– tai šiemet minimos
Jėzaus Draugijos atsikūrimo 200-osios metinės.
T. Gintaras Vitkus SJ įžanginiame
žodyje trumpai pristatė konferencijos problematiką. O ji buvo susijusi su tuo, ką
išgyveno Jėzuitų ordinas, kai buvo uždarytas 1773 m. popiežiaus Klemenso XIV breve
Dominus ac Redemptor spaudžiant Europos monarchams. Jėzuitų provincijolo žodžiais
tariant, jėzuitams buvo brangus jų pažadas tarnauti Bažnyčiai, tačiau broliai popiežiaus
mintį išsisklaidyti priėmė labai paklusniai. Bet jėzuitų gyvavimas tęsėsi carinėje
Rusijoje, ir tai tapo Draugijos gyvybingumo nenutrūkstančia versme. Imperatorės Jekaterinos
II noras, kad jėzuitai rūpintųsi švietimo sistema, tapo palankia aplinkybe jiems čia
tęsti veiklą (nors ir negalėjo priimti naujokų); kita vertus, Jekaterina II neleido
savo valdose paskelbti ir popiežiaus brevės – ordinas negalėjo būti panaikintas, kol
įsakas nebuvo oficialiai paskelbtas bažnytinės vyresnybės.
Vėliau perskaitytame
dr. Ramūno Labanausko pranešime „Lietuvis jėzuitas Stanislovas Černevičius: gyvenimo
misija – ordino išsaugojimas“ ir buvo apžvelgta Jėzaus Draugijos istorija Rusijos
žemėse. Šiai misijai save atidavė lietuvis jėzuitas Stanislovas Černevičius, kuris
stengėsi išsaugoti Jėzuitų ordiną Baltarusijoje XVIII amžiuje – ordinui nepalankiu
istoriniu laikotarpiu. S. Černevičius gimė 1728 m. bajorų šeimoje Kauno apylinkėse,
jis galėjo būti pakrikštytas dabartinėje Kauno arkikatedroje. Į Jėzuitų ordiną įstojo
1743 m. Vilniuje, čia mokėsi apaštalauti tarp vargšų, ligonių. Studijavo Minske, Slucke,
Vilniaus akademijoje (filosofiją, metafiziką, teologiją ir kt). 1756 m. įšventintas
kunigu. 1761 m. davė amžinuosius įžadus.
Jėzuitų archyvaras dr. Labanauskas
pabrėžė plačius S. Černevičiaus ryšius, diplomatinius sugebėjimus, aukštas užimtas
pareigas (pvz., vadovavo Polocko kolegijai, buvo pakviestas į Romą ir kt.) Visa tai
ir jo pasitikėjimas Dievo Apvaizda, ypač jėzuitų reikalų pavedimas Švč. Jėzaus Širdžiai
vėliau padėjo jam rūpintis Jėzuitų ordino išlikimu kriziniu laiku, jį uždarius. Milžiniškos
pastangos (tuo metu buvo gautas ir žodinis popiežiaus pritarimas, ypač trokštant,
kad jėzuitai tarnautų tų kraštų katalikų sielovadoje) davė vaisius – ilgainiui Polocke
buvo atkurtas noviciatas, į kurį plūstelėjo kandidatai iš viso pasaulio. Surengta
Generalinė kongregacija, S. Černevičius buvo išrinktas generaliniu vikaru iki gyvos
galvos, kol bus atkurtas Jėzuitų ordinas. Tai liudijo optimizmą – taip netrukus ir
atsitiko.
Šioje konferencijoje pranešimą apie tai, ką išgyveno jėzuitai mokytojai
Kaune XVIII a. pabaigoje, kai iš jėzuitų vadovavimą švietimo sistemai Lietuvoje perėmė
valstybinė pasaulietinė švietimo reikalų taryba – Edukacinė komisija, perskaitė Kauno
jėzuitų gimnazijos mokytoja dr. Rasa Varsackytė. Buvo pastebėta, kad, nors ir daugėjant
mokytojų pasauliečių, kunigų, Kauno mokykloje jėzuitų statusą buvo stengiamasi išsaugoti,
liko pasitikėjimas jais. Rūpintasi, kad jie neprarastų tarnybos, stengtasi išlaikyti
senaisiais ryšiais grįstą bendruomenę (buvo išsaugota senoji moksleivių uniforma,
darbotvarkė). Vis dėlto visuomenės akyse jėzuitų autoritetas natūraliai slopo ir dėl
amžiaus, – kitus ugdę ir palaikę jiems patiems vis labiau reikėjo paguodos ir paramos.
Jėzuitai mokytojai, turėję rūpintis ir savo bibliotekos, namų išsaugojimu, sykiu ėję
senyn, senatvėje sunkiai pragyvendavo iš pensijų, jiems tekdavo maitintis ir skolon.
Kaip
minėjo vėliau t. Gintaras Vitkus (beje, t. Černevičių pavadindamas „metų žmogumi“
– tokį didelį įspūdį jam padarė šio jėzuito gyvenimas), Jėzaus Draugijos išlikimas
Rusijoje tapo pagrindu ją pripažinti teisėta 1801 m. popiežiaus Pijaus VII breve Catholicae
fidei. Tai užtikrino ir jėzuitų tęstinumą pasaulyje. Prie Rusijos jėzuitų prisijungė
kitos provincijos arba steigėsi naujos. Jėzuitų netruko padaugėti tiek, kad buvo galima
juos siųsti į misijas, tęsti švietimo darbus, tarnauti sielovadoje. Jėzuitai skleidė
savo misiją Rusijoje pasiekdami tolimiausius Sibiro, Novosibirsko, Tomsko kraštus,
jie plito ir Anglijoje, Amerikoje. 1801–1815 metai buvo misijų klestėjimo laikas (Polocko
kolegija tuomet paskelbiama akademija).
Grįžtant į jėzuitų šiandieną, konferencijos
dalyviams buvo pristatyta ir visam Kaunui džiaugsminga žinia apie Šv. Pranciškaus
Ksavero (jėzuitų) bažnyčios paveldosaugos darbus. Iki kitų metų pabaigos ketinama
atnaujinti bažnyčios bokštus ir fasadą.
Šv. Pranciškaus Ksavero šventę jo titulo
bažnyčioje vainikavo šv. Mišios, švęstos drauge su jėzuitais vyskupais, kitais broliais
bei gausiai dalyvavusia bendruomene. Liturgijai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas
Sigitas Tamkevičius SJ, o homiliją pasakė Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas SJ.
Vysk.
L.Virbalas SJ minėjo, jog šv. Pranciškaus Ksavero misijos buvo didžiulis, naujas proveržis
po pirmųjų amžių krikščionių užsidegimo skelbti Evangeliją iki pat žemės pakraščių.
Šv. Pranciškus Ksaveras savo kelionėmis pasiekdavo tolimiausius kraštus. Bažnyčia
su juo pradėjo naujųjų misijų laikų istoriją. Sekti savo globėju šiandien – tai pažinti
jo veržlią, užsidegusią širdį. Jo atsidavimas, pasiaukojimas visus patraukdavo. Tai,
pasak ganytojo, galioja ir šiems laikams. Homilijoje buvo primintas popiežiaus Pranciškaus
raginimas šiandien eiti į egzistencinius, geografinius ir kitokius paribius. Tai ir
kvietimas žvelgiant į Jėzaus pavyzdį būti tarp žmonių, o ne prie jų, su atvirumu dalijimuisi
ir netgi tuštumu – per tai leidžiant veikti Dievui.
Per šias pamaldas buvo
atliktos kompozitoriaus Raimundo Martinkėno sukurtos „Mišios Šv. Pranciškaus garbei“.
Švenčianti bendruomenė Jėzuitų bažnyčioje šiltai priėmė ir gausiais plojimais palydėjo
kompozitoriaus kūrybą, jos atlikėjus –Dalią Jatautaitę (vargonai), Stasį Kraujelį
(obojus), solistus – Rūtą Skučienę, Jurgą Šalčiūtę, Osvaldą Petrašką, Giedrių Prusnkų,
varinių pučiamųjų kvintetą su Arvydu Joffe ir Benediktu Bazaru ir jungtinį chorą,
kurį sudarė mišrus choras „Saluto“, Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmų merginų
choras „Lyra“ ir Vaikinų dainavimo studija bei Kauno Antano Smetonos gimnazijos merginų
choras.
Vėliau šventė su kurčiųjų menininkų parodos „Padėkime išgirsti“ atidarymu,
kurčiųjų reabilitacijos centro kolektyvu „Skambanti tyla“ ir Jėzuitų gimnazijos moksleivių
koncertu bei kita programa tęsėsi Jėzuitų gimnazijos fojė.