„Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės
savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs
juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje.
Ir tars karalius stovintiems dešinėje: 'Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite
nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote,
buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas
– mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane'. Tuomet teisieji
klaus: 'Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir
pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme?
Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?' Ir atsakys jiems karalius: 'Iš
tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių,
man padarėte'. Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: 'Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji,
į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs
manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs
nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte'.
Tuomet jie atsakys: 'Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį,
ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?' Tuomet jis pasakys jiems: 'Iš
tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte'.
Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“. (Mt
25, 31-46)
MŪSŲ ATEITIS, Mons. Adolfas Grušas
Mus guodžia
ir ramina vienas Šventajame Rašte išsakytas teiginys, kuris ypač ryškiai suskamba
Kristaus, visatos Valdovo, iškilmės Mišių Evangelijos skaitinyje: Dievo teisme bus
vertinama ne žmogaus gyvenimo visuma, tačiau tai, kas jame buvo gero. Dievui rūpi
ne žmogaus silpnumas, bet geri darbai… žinoma, ir jų nebuvimas. Dangiškasis Tėvas
žvelgs ne į patį žmogų, bet dairysis į tai, kas vyko aplinkui. Dievui rūpės, ar mes
sugebėjome paguosti nuliūdusį, ar davėme maisto išalkusiam ir vandens ištroškusiam,
ar mūsų buvimas kam nors suteikė drąsos gyventi ir eiti pirmyn.
Reikia suprasti,
kad Dievas nesistengia ieškoti mūsų silpnumo akimirkų ir nubausti už jas. Dievo ir
žmogaus santykių matas yra geri darbai, todėl Viešpaties akivaizdoje neturime drebėti
dėl savo nuodėmių, tuo labiau, jei rūpinomės už jas atsiprašyti ir atsiteisti. Vienintelė
baimė, kuri mus gali apimti gyvenimo pabaigoje – tai žvilgsnis į tuščias savo rankas.
Todėl krikščioniui kur kas svarbiau yra suvokti, kam šią akimirką reikia mūsų pagalbos,
negu, pasinėrus giliuose apmąstymuose, kankinamai svarstyti, ar Dievas nebaus mūsų
už padarytas nuodėmes. Galima pasakyti, kad ši akimirka – tai metas, kuomet mes savo
elgesiu tampame teisėjais tų, kurie yra patikėti mūsų rūpesčiui – nebūtinai oficialiai
– o tuo pačiu teisiame patį Dievą, kuris, kaip girdėjome Evangelijoje, save sutapatina
su visais, kuriems reikia pagalbos. Šiandien, šią akimirką mes jiems esame palaima
ar atstūmimu, ir lygiai toks pat sprendimas bus skirtas mums Paskutiniojo Teismo dieną.
Evangelistas
Matas pateikia šešis galimus gerus darbus, apimančius labai didelę žmogaus gyvenimo
dalį. Tai žmogiškojo skausmo ir stygiaus išraiška. Iš tiesų nė vienam iš mūsų Jėzus
neįsako daryti stebuklų, bet vien tik pasirūpinti tais, kuriais galime. Nebūdami medikais,
mes nesugebėsime gydyti ligonių, tačiau visuomet galime juos aplankyti ir juos paguosti,
parodyti dėmesį seniems ir silpniems, didvyriškai ir tyliai auginti invalidą vaiką,
nesigarsinant rūpintis krizę patiriančiu sutuoktiniu, kaimynu, kuris jau nebepajėgia
savimi pasirūpinti… Evangelijos pasakojimas yra labai gražus, bet kartu ir daug reikalaujantis:
pasirūpinti artimu yra taip svarbu, kad Dievas sulygina amžinąjį gyvenimą su alkstančiam
paduotu duonos gabalėliu. Tai nėra neįmanoma, todėl, anot Jėzaus, be šiek – tiek kitiems
skirto laiko, paduoto vandens stiklo ar parodyto nuoširdumo nė vienas negali tikėtis
būti išgelbėtas.
Paskutinio Teismo aprašyme taip pat labai rimtai svarstomas
trapios žmogiškosios laisvės klausimas. Mes esame laisvi ir galime elgtis taip, kaip
mums atrodo geriau, tačiau drauge turime visas galimybes pražudyti savo amžinąją ateitį.
„Eikite nuo manęs, prakeiktieji,“- tai žodžiai, skirti ne užkietėjusiems plėšikams,
bet tiems, kurie nepanoro Jėzaus veido matyti kituose. Būdami toli nuo vargstančiųjų,
mes nutolstame ir nuo Dievo, tampame svetimi patys sau…
Teisdamas žmones Dievas
nestato savęs visa ko centre, bet kalba apie savo troškimą, kad žmonės gyventų, nepatirdami
bado ir neliedami ašarų, nekalinami ir nevarginami ligų, laimingi ir laisvi, panašūs
į Jį. Ateitis nėra kažkas, kas laukia mūsų – ji kuriama jau dabar. Mūsų dangus, mūsų
ateitis yra mūsų darbų, kuriuos padarėme šios žemės vargstantiems, vaisius…